Sutalpinti savyje Begalybės pasaulį

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakėte, kad protas valdo mūsų jausmus. Tačiau pagal kabalą mus ir mūsų mintis valdo Kūrėjas. Išeitų, kad protas – tai adapteris tarp kūrinio ir Kūrėjo?
Atsakymas. Ne. Bendra tarpusavio ryšių sistema yra mūsų aukštesnioji būsena. Kiek galiu išeiti iš savęs į draugus, tiek apibrėžiamas mano dvasinis potencialas.
Jėgų lauke (žalia spalva piešinėlyje), kurį kuriu iš savęs, jaučiu Kūrėją. Tai mano aukštesnysis pasaulis.
O toliau jis plėsis, kol apimsiu visą sistemą.
Įimdamas ją, imsiu pritraukti ją sau tuo, kad duodu joje. Tai ir bus visi mano pasauliai: Asija, Jėcira, Brija, Acilut ir Adam Kadmon. Tokiu eiliškumu „išeisiu iš savęs“, ir kai baigsiu šį procesą, manyje bus Begalybės pasaulis.
#241808

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Galimybė išeiti į dvasinį pasaulį

Ryšių sistema

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Komentarų nėra

Kūrinys – tai noras gyventi

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKūrinys – tai noras, tiesiog noras gyventi, egzistuoti, nuolatinė jėga. Tačiau dar yra kitas noras, kuris susijęs su veržimusi ko nors pasiekti, kas išverčia mane iš vietos ir neduoda ramybės.
Štai tokio siekio mums visad trūksta. Tegu jo būna kuo daugiau, klausimas tik tas, kaip pažadinti savyje tokį kryptingą norą, stumiantį mus į tikslą, viliojantį į jį.
Tokio noro viduje yra jėga, leidžianti daug ko atsižadėti, kad pasiektum tikslą, kad įveiktum visas kliūtis kelyje, išsiaiškintum jas, išfiltruotum ir iš kliūčių paverstum palaikymu. Tai toks noras, kuris kuria žmogų. Be jo žmogus miręs.
Savaime suprantama, noras yra Kūrėjo rankose, juk Jis jį sukūrė: ir gėrį, ir blogį. Tačiau būnant kiekvienos būsenos: ir pakilime, ir nuopuolyje, ir nusivylus, ir siekiant, – reikia ieškoti, kaip pažadinti Kūrėją, kad Jis pažadintų mus.
Visas kabalos studijavimas – tai pažadinti savyje tą aukštesniosios sistemos mechanizmą, vadinamą Kūrėju, kad Jis užsiimtų mumis selektyviai ir tikslingai.
Galiausiai Kūrėjas keičia mūsų norą. Yra du norai: noras mėgautis ir noras duoti, kairioji ir dešinioji linija, viena priešais kitą ir abi Kūrėjo rankose. Abi perduodamos žmogui, jei jis pasiekė būseną, kuri apibūdinama „Ir įveikė Mane Mano sūnūs.“ Svarbiausia žinoti, kaip pažadinti aukštesniąją jėgą, Kūrėją, kad Jis pasirūpintų pažadinti mus.
Kūrėjas veda mus per įvairias būsenas, kad išsiaiškintume savo norus, susitvarkytume su jais, Jis duoda mums protą ir jausmus, aplinką ir visas būtinas sąlygas. Galų gale viskas ateina iš Jo. Kiek įsijungsime į šį darbą Jo dvasinėje virtuvėje, kur Jis ruošia mums tinkamus instrumentus, kad pasiektume kūrimo tikslą, tiek judėsime pirmyn ir pasieksime sėkmę.

* * *
Noras – tai stebuklingas žodis, atrakinantis visas tvirtoves mūsų kelyje. Tai vienintelis raktas, kuriuo galima jas atverti.

* * *
Kad ir kaip stengsimės įsivaizduoti, ką galvojame apie Kūrėją be jokio ryšio su savimi pačiais, mums nepavyks visiškai atsiplėšti nuo asmeninio intereso, kad nieko iš jo nelauktume. Galbūt esame pasirengę viską atlikti, bet tam, kad bent ką nors iš Jo gautume vietoj to manais.
Be to neįmanoma, be to siauro vamzdelio, nutiesto nuo Jo mums. Mes esame pasirengę viską atiduoti, visą savo gyvenimą, kad tik ką nors gautume iš Jo per ta siaurą kapiliarą. Klausimas tik ką būtent gaunu iš Kūrėjo per tą vamzdelį: davimo ar gavimo jėgas?
#238909

Iš 2019 m. sausio 3 d. rytinės pamokos tema „Atskleisti, kad trūksta Kūrėjo didumo“

Komentarų nėra

Įžiebti prigesusią kibirkštį

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į savo dvasinę kibirkštį. Kai jaučiame, kada ji gęsta, bloškia mus žemyn ir kada pakelia, turime galimybę likti nepriklausomi nuo jos ir patys spręsti, kokios būsenos bus mumyse ši kibirkštis. Jei teisingai ją išnaudosime, tai ji visada trauks mus pirmyn.
Kibirkštis – tai mūsų ryšys su Kūrėju, su dvasine tikrove. Nesvarbu, teigiamas ar neigiamas ryšys, svarbiausia, kad jis yra! Turime padėkoti už blogą būseną, kaip už gerą. Priešingai, kai kibirkštis prigęsta, Kūrėjas suteikia mums galimybę patiems uždegti ją, uždegti pačius save.
Vystymasis materialiame pasaulyje taip pat reikalauja nesilaikyti įsikibus ankstesnių pasiekimų, jei nori judėti pirmyn. Taip vyksta bet kurioje vietoje. Kodėl gi mums taip sunku priimti dvasiniame vystymesi, kad vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus, į pakopą, nuo kurios turime pakilti?
Materialiame vystymesi tai suvokiama kaip natūralus procesas, juk mus pirmyn stumia egoizmo jėga. O dvasiniame šį principą labai sunku priimti, nes tenka judėti vadovaujantis tikėjimu aukščiau žinojimo, per dvasinį nubudimą, o ne egoistinį (interesą).
Net jei egoizmas nemato jokios naudos sau, jokios perspektyvos, vien tamsą, ir nestumia mūsų pirmyn, reikia kažkaip paskatinti save, rasti dvasinės motyvacijos.
Tai įmanoma tik dešimtuke, mums susivienijant. Jei visi, išskyrus vieną, kuris patiria kritimą, sujungia savo taškus širdyje, nepaisydami savo egoizmo, pamindami jį, ir taip žvelgia į draugą, tai perduoda jam savo dvasinę jėgą.
Aptikus, kad vienas iš draugų išgyvena kritimą, kiti devyni sąmoningai aiškinasi savo egoizmą ir sumažina jo vertybes iki minimumo. O savo susijungimą, taškus širdyje, kūrimo tikslą ir Kūrėją – išaukština.
Ir tada šis potencialų skirtumas: tarp vienijimosi grupėje ir susipriešinimo joje, dvasingumo vertingumo ir jo ignoravimo, garantuoja įtampą, su kuria jie daro įtaką draugui, suteikdami jam dvasinę jėgą. Jis pabunda nuo šios jėgos ir gali naudotis ja, kad galėtų pajudėti ir įsijungti į dešimtuką. Iš esmės, jo kritimas pasitarnauja kaip priežastis bendram visų pakilimui.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakelti kritusį draugą

Aš gimdau Kūrėją

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Komentarų nėra

Ketinimo įtaka Žemės ekologijai

Ketinimas, malda, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar žmogaus ketinimas padaryti kitam žalą veikia negyvąją ir augalinę gamtą? Kabalos mokslas sako, kad gamta į tai reaguoja visa griaunančiais uraganais ir kitomis stichinėmis nelaimėmis. Kaip tai suprasti?
Atsakymas. Visa gamta yra neatskiriama ir tarpusavyje susijusi, todėl mūsų poveikis bet kuriai jos daliai turi įtakos visoms likusioms dalims. Kuo aukštesnis gamtos lygmuo, kurį mes veikiame, tarkim žmonių, tuo labiau tai atsiliepia visuose ankstesniuose lygiuose: gyvūniniame, augaliniame ir negyvajame.
Ir atvirkščiai, jei mes veikiame tik negyvąjį sluoksnį, tada mažesniu mastu tai paliečia augalinę gamtą, dar mažiau gyvūninę ir dar mažiau – žmogų.
Pasirodo, mano blogas požiūris į kitą žmogų persmelkia visą piramidę. Čia ir atsiskleidžia ekologinė ir kitos problemos: mes patys sukeliame uraganus, stichines nelaimes ir kitas bėdas.
Anksčiau negalėjome savo ketinimais kažko keisti, bet nuo praeito amžiaus pradžios viskas pasikeitė. Pažvelkite, ką padarėme per XX a.! Ir viskas todėl, kaip sako kabalistai, kad žmonija pasiekė visiškai naują būvį.
Jei XX a. pradžioje pasaulyje buvo 2 mlrd. gyventojų, ir tai yra maždaug tiek, kiek planeta gali išlaikyti, tai šiandien yra 8 mlrd. žmonių. Tai rodo, kad per pastaruosius 100 metų mes rimtai išvedėme mūsų sistemą iš pusiausvyros.
Klausimas. Tai reiškia, kad 2 mlrd. žmonių negali atlaikyti dabartinio egoizmo lygmens ir todėl turi būti 8 mlrd.?
Atsakymas. Jei mes vystytumės tinkamai, tai mums nereikėtų 8 milijardų žmonių.
#230746

Iš 2018 m. kovo 25 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Ryšių sistema

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jeigu dešinioji linija (Šviesos jėga) ir kairioji linija (mano ego jėga) išeina iš Kūrėjo, tai ką reiškia jas valdyti?
Atsakymas. Jas valdyti gali, tik jeigu būsi susijęs su kitais draugais. Niekaip kitaip. Be šios ryšių sistemos daugiau nieko nėra. Tik joje atskleidžiame dvasinį pasaulį.

Tai neįtikėtina. Išeiname „iš savęs“, liaujamės jausti savo „aš“ ir jaučiame tik tai, kas tarp mūsų. Tai ir yra Kūrėjas, aukštesnysis pasaulis.
#241077

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti Kūrėją

Galimybė išeiti į dvasinį pasaulį

Kaip atskleisti Kūrėją?

Komentarų nėra

Apie sielų persikūnijimą

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar kabalos mokslo požiūriu egzistuoja reinkarnacija? Ir jei taip, tai kodėl?
Atsakymas. Kabalos mokslo požiūriu reinkarnacija egzistuoja, ji vadinasi „gilgulim“, t. y. „persikūnijimai“. Tačiau tai ne mūsų gyvenimo persikūnijimai, ne grįžimas į mūsų pasaulį – mirtis ir vėl gimimas, o persikūnijimai dvasinėje erdvėje, jei mes ją pasiekiame.
O mūsų pasaulyje nėra jokių persikūnijimų. Žmogus, kuris pragyvena įprastą gyvenimą, tiesiog miršta, t. y. jo gyvūninis gyvenimas pasibaigia. Šia prasme žmoguje nieko nėra. Yra potenciali sielos užuomazga, kurios jis nerealizavo, tačiau ji neturi nieko bendra su kūnu.
Komentaras. Tačiau jūs sakėte, kad reinkarnacija – tai sielų persikūnijimas…
Atsakymas. Tam reikia atskleisti sielą, ir tada tu dalyvausi jos persikūnijime. Tačiau tai nepriklauso nuo materialaus kūno gyvenimo.
Komentaras. Taigi, tai gali įvykti akimirksniu, vėliau dar po akimirkos…
Atsakymas. Net ne akimirksniu, tai vyksta kitoje laiko ašyje.
Klausimas. Ir kas tada reinkarnacija? Tai – kito noro atsiradimas?
Atsakymas. Taip. Norai nuolat keičiasi. Mano Mokytojas parašė keletą puikių straipsnių šia tema, jūs galite paskaityti.
Keičiasi noro ketinimas. Kuo ketinimas aukštesnis, kuo labiau nukreiptas į davimą, tuo žmogus aukštesnis. Todėl jo ketinimo pasikeitimas, didėjimas nuo gavimo link davimo, veda į tokiu persikūnijimus.
#230998

Iš 2018 m birželio 20 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielų persikūnijimai – mūsų nore

Sielos reinkarnacija

Persikūnijimai – dvasinių būsenų kaita

Komentarų nėra

Siekite tiesos

Kabala ir religija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Aš pažįstu žmonių, kurie per dvasines praktikas, atsisakydami savo norų, gyvena dėl Dievo ir patenka į dvasinį pasaulį. Tačiau nė vienas iš jų neužsiima kabalos mokslu. Kodėl jūs tvirtinate, kad tik kabalos mokslas padeda atskleisti Kūrėją?
Atsakymas. Aš nieko netvirtinu ir su niekuo nesiginčiju. Aš turiu savo žinias. Jei kas nors nori jas įsisavinti, tai gali studijuoti tą medžiagą, kurią mes skelbiame internete. O ginčytis, kokia metodika geriau užsiimti ir kaip ją įsisavinti, aš nenoriu.
Kodėl turėčiau kažką įtikinėti, kad jis teisus ar neteisus? Jei žmogus siekia tiesos, jis randa savo metodiką ir juda į priekį. Svarbiausia – nesustoti. Todėl, kuo jūs beužsiimtumėte, siūlau tik viena: gilinkitės, plėtokite ir nieko nebijokite.
Tora / kabalos mokslas nepripažįsta egoizmo atsisakymo, nes jis yra mūsų materija. Kuo labiau juo naudojamės, tuo turime didesnę galimybę pakilti.
Skirtingai nuo religijos ir kitų dvasinių praktikų, kabalos mokslas su džiaugsmu naudojasi egoizmu, nes tai – Kūrėjo dovana. Juk būtent egoizmu žmogus ir visi kūriniai skiriasi nuo Kūrėjo. O jei norėsime sunaikinti ego ar anuliuoti patį norą, tai kas iš mūsų liks?
#230801

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Kabaloje nėra meditacijų

Kaip dirbti su žmogaus prigimtimi?

Komentarų nėra

Apie ką prašyti, kai kenti?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Apie ką prašyti, kai patiri stiprias fizines kančias ir skausmą?
Atsakymas. Kai patiriate stiprias kančias ir skausmą, kreipkitės į Kūrėją klausdami: „Kokia šių kančių priežastis?“
Priežastis – egoizme, kuris priešingas Šviesai. Nieko kito nėra.
Galite prašyti savo išsitaisymo, kad skausmą pakeistume džiaugsmu, sveikata ir t. t., nes kančios būsenos atstumia, nutolina mus nuo Kūrėjo.
#240247

Iš 2018 m. lapkričio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Kuo kabalisto prašymas skiriasi nuo tikinčiojo maldos?

Mes patys susikuriame kančias

Komentarų nėra

Pakelti kritusį draugą

Dvasinis darbas

Iš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Jei vieną draugą išmetė iš balno, kaip kiti gali jam padėti? Paprasti įkalbinėjimai ir bandymai jį įkvėpti – dar ne dvasinis darbas, – taip palaiko nusilpusį materialiame gyvenime. O dvasinė jėga – tai tikėjimas aukščiau žinojimo, davimas aukščiau gavimo, Bina aukščiau Malchut – potencialų skirtumas tarp dviejų taškų.
Kritimo metu šie du taškai sutampa, ir dingsta potencialų skirtumas – nėra viršaus ir apačios, viskas pilka.
Kai draugas nukritęs, mes jį palaikome ir pradedame veikti iš potencialų skirtumo tarp mūsų bendrų dvasinio ir materialaus polių, egzistuojančių mumyse. Mes pasakojame, kaip įsivaizduojame dvasinę aukštumą, jos unikalumą ir didingumą, lyginant su materialiuoju poliumi.
Dėl to mums, visų pirma, reikia pasiekti bendrą susitarimą, susijungimą, supratimą. Ir tada iš savo devynių Binos taškų ir devynių Malchut taškų paveikiame draugą ir atgaiviname jį. Šiuo potencialų skirtingumu pritraukiame Šviesą, grąžinančią į šaltinį, ir nukreipiame į draugą: jis prisijungia prie mūsų, ir mes visi kartu pakylame į naują pakopą.
Tai kuris kurį išgelbėjo? Dvasinis pakilimas visada vyksta tokiu būdu. Kūrėjas pagal bendrą sistemą renkasi, kam šią akimirką suteikti kritimą, kad per jį pasistūmėtų pirmyn visa grupė.
Nukritęs draugas pats negali pasikelti, jis tarsi numirė arba buvo įkalintas, sukaustytas savo egoizmo grandinėmis. Bet ateina draugai ir jį išgelbsti. Nėra taip svarbūs net patys žodžiai, svarbiausia – sujungti kartu mūsų taškus, kur juntama Kūrėjo, grupės didybė, ir tuos, kuriuose suprantamas noro mėgautis niekingumas.
Jei yra toks sutarimas tarp devynių draugų, tai dešimtasis nedelsiant pabus. Jis niekaip negali išvengti pabudimo, juk jie – pirmos devynios sfiros, o jis – Malchut. Jei jis dabar gavo kritimą, tai pats nieko negali padaryti, o jie – priešingai, gali padaryti viską, ko panorės. Ir tada jie išnaudos kritusįjį kaip svirtį, juk šią akimirką jis yra nauja grupės Malchut.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Visi vakarykščiai pasiekimai turi pereiti į šiandieninį kritimą, kitaip – nieko nepasieksiu. Aš statau koją į priekį ir pajudu pirmyn dėl to, kad anksčiau priekyje buvusi koja atsilieka. Ir vėl žengiu pirmyn jau kita koja, ir judu taip, kad ji atsiliktų.
Todėl, jei ryte prabudau prastai nusiteikęs, jei mane nelabai įkvepia šiandieninė pamoka, neuždega kaip anksčiau, tai turiu suprasti, kad toks yra ženklas, jog judu pirmyn. Būtent taip reikia vystytis.
Todėl džiaugiuosi, kad atėjo širdies sunkumas ir kad nesižaviu viskuo tarsi mažas vaikas ar pradedantysis, ką tik atskleidęs kabalą. Man šiandien reikia pasiekti nors tokį pabudimą, koks buvo vakar, bet jau savo paties darbu, o ne padovanotą iš aukščiau, koks buvo vakar.
Reikia visą laiką tikrinti save: ar stengiesi pabusti, ar sieki, kad būtų svarbus tikslas, brangi vienybė, kuri turi tapti centriniu visos tikrovės tašku, ar ketini pats būti nukreiptas į tai.
Visa tai – darbas, bet jis džiugina, nes jei man sunku dirbti šiandien – vadinasi – aš gerai pasistūmėjau vakar. Kiekvieną akimirką tikrinuosi, ar galiu pasiekti bent vakarykščio įkvėpimo, bet jau savo pastangomis.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kritimas – tai džiaugsmas

Nuopoli? Tikrai ne!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai