Klausimas: Realybės suvokimas – tai visuomeninis reiškinys, vykstantis „žmogus – žmogus“ lygmenyje? Ar čia galima įtraukti ir negyvosios, augalinės bei gyvūninės gamtos suvokimą?
Atsakymas: Ne. Pirmiausia rūpinamės tik žmonių visuomene, tarpusavio santykiais.
Žinoma, prie šio proceso prisijungia ir visos kitos gamtos dalys. Mes automatiškai apimame savyje žemesnes pakopas, – čia nekyla jokių problemų, jei tiktai gebame tinkamai kontaktuoti su žmogumi.
Toliau svarbu suprasti: jei priklausau nuo mane supančios aplinkos – kaip turėčiau ją sau suformuoti? Tai – jau kitas kursas, nagrinėjantis, kaip aplink save kuriu visuomenę, kuri mane  transformuotų. Kokioje kompanijoje, kieno įtakoje turiu būti, kad įgyčiau kitą norimą būseną, savo formą, tapčiau teisingu integralaus tarpusavio ryšio elementu.
Čia jau turiu susimąstyti: „O ko gi man trūksta? Kokia konkrečiai yra mano prigimtis? Kokios būsenos aš siekiu? Kaip mane veikia supanti aplinka? Kokias mano savybes? Galbūt aš turiu tokias savybes, kurių ji paveikti negali, o kai kurias veikia išskirtinai. Galbūt šalia viso to turiu kaip nors vystytis toliau, pasiduodamas aplinkos poveikiui. Kaip visa tai kontroliuoti?
Kitaip tariant, šiame kurse turiu sužinoti, kas aš toks ir kas yra aplinka. Turiu daug ką išsiaiškinti, taip pat patikrinti praktiškai.
Baigus būtent šį kursą, prasideda praktinis darbas: kaip keisdamas supančią aplinką visą laiką keičiuosi norima kryptimi.
Komentaras: Visa tai – ontologija, pažinimas?
Atsakymas: Visa tai susilieja tarpusavyje.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suprasti japoną?

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Prote ir širdyje turime atskleisti vietą tikram nerimui.
Visi kiti rūpesčiai man turi tapti priverstiniai. Aš gyvenu mūsų pasaulyje ir rūpinuosi jo reikalais iš būtinumo, tačiau mano tikrasis užslėptas nerimas – dėl to, kas svarbiausia. Juk aš žmogus ir noriu ko nors pasiekti. Gyvenime be atlyginimo ir kasdienių problemų yra kažkas man svarbaus. Ir tam turėčiau teikti kur kas didesnę svarbą nei kitoms gyvenimo peripetijoms.
Aš galiu dirbti, apsipirkinėti, lankytis maloniuose ar nemaloniuose renginiuose – nesvarbu. Svarbu, kad mano širdyje ir prote būtų vieta, į kurią noriu pakilti. Ir jei tokia vieta yra, tai prie šio nesibaigiančio nerimo turiu prijungti savo draugus. Kai galvojame vienas apie kitą, palaikome vienas kitą, – tai ir yra grupė. Kiekvienas rūpinasi tuo, kad ir kiti turėtų tas pačias mintis, tuos pačius rūpesčius. Noriu, kad jie rūpintųsi tuo, kas svarbiausia, – tada ir aš rūpinsiuosi tuo pačiu.
Mūsų bendras nerimas – tai dvasinio indo sukūrimas, teisingas noras, prašymo dėl išsitaisymo pakėlimas. Kai šis nerimas tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai bus pakankamas, tai šiame tarp mūsų nusidriekusiame tinkle atskleisime tai, ką norime pasiekti – aukštesniąją realybę ir įgausime jėgų, sveikatos, saugumo, klestėsime…

Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. pirmosios kongreso Achzive pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Trūksta tik meilės

Žadink draugus savyje

Klausimas: Kaip toli turėtų nueiti žmonija, kad suprastų: egoizmas – tikra bėda?
Atsakymas: Teks eiti iki pat galo. Jau pastebiu, kad ekonomistai pradeda kalbėti kabalos žodžiais ir sieti mūsų egoizmą su vėžiu.
Kokią ribą teks pasiekti pasauliui, kol tai įsisąmonins? Beveik visišką griūtį – taip veikia mūsų egoizmas. Visai kaip pasakojime apie faraoną. Įsivaizduokite gražią didelę šalį, nuostabią oazę vidury skurdaus senovės pasaulio, kuri griauna save iš pagrindų, kentėdama dešimtį Egipto bausmių tik todėl, kad vienas užsispyrėlis – mūsų Ego – laikosi savo.
Jis nieko daugiau negali, nes nesupranta ir nejaučia, kad egzistuoja sprendimas. Iš pateikto pavyzdžio turime pasimokyti: privalome nuolat eiti pas jį ir reikalauti: „Leisk mano tautai eiti!“

Iš 2011 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Abėcėlinės naujojo pasaulio tiesos

Video klipas rusų k.

Visa kūrinija skirstosi į 4 vystymosi lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį. Žmogus vystydamasis taip pat pereina šiuos 4 lygmenis.
Negyvajame lygmenyje žmogus nesusimąstydamas sutinka su viskuo, ką su juo daro aukštesnysis valdymas. Augaliniame atsiranda savas noras, sutikimas ir nesutikimas.
Pakilti į gyvūninį lygmenį – vadinasi – turėti nuosavą charakterį ir likimą, savo kryptį, individualumą. Tai yra vykdyti savo ypatingą paskirtį kūrinijoje, turėti aktyvią jėgą didelėje gamtos mašinoje ir teisingai sukti jos dantratukus, atsižvelgiant į Kūrėjo veiksmus, tik iš savo pusės.
Kai žmogus pats tampa kaip visa ši didžiulė mašina – tada ima vadintis žmogumi, Adomu. Tai reiškia, kad jis apima visą gamtos mechanizmą ir valdo jį, vietoje Kūrėjo – įsijungia į bendrą kūrinijos programą. Tai reiškia pakilti į žmogaus lygmenį.
Mūsų dienomis žmonija ima busti, kad pakiltų iš negyvosios pakopos į augalinę. Todėl mes jaučiame nepatogumų, nematome kelio, nežinome, kur ir kodėl eiti. Artimiausiais metais bus daug įvykių, kurie labai supainios žmones, jie neturės supratimo, kaip gyventi toliau.
Tai susiję su paprasčiausiais, kiekvienam suprantamais dalykus, o ne su aukštais principais. Staiga dings gyvenimo pagrindas: ekonomika liausis veikusi, suirs santykiai tarp žmonių, jėgos struktūros – prasidės visiška suirutė. Tarytum apgaubs rūkas, ir viskas taps nesuprantama.
Kiekvienas, atėjęs į kabalą, todėl ir pradėjo studijuoti, nes kažkada pajautė, kad įžengė į tokį rūką. Žmogus daugiau nesijaučia šeimininku savo gyvenimo, kai viskas paklūsta nustatytam grafikui. Atsiranda kažkoks neaiškus faktorius, kuris jį painioja.
Tuomet pradeda veikti apsauginė organizmo jėga, nes žmogus nori jaustis užtikrintas, tvirtai stovėti ant žemės ir laikyti vairą rankose, žinoti, kad yra darbo, pinigų, sveikatos, pensija. Bet staiga pamato, kad tai tarsi pranyksta rūke.
Tokią būseną jaus visa žmonija. Kai tai bus ne kažkieno asmeninė būsena, o įgaus didžiulius mastus, bus baisu. Tačiau tai stumtelės mus į kitą lygmenį – privers ieškoti apsaugos, naujo pagrindo ir atves į augalinį lygmenį.
O augaliniame lygmenyje žmonėms teks patiems ieškoti, kaip laikytis vieniems kitų, t. y. pasiekti globalų ir integralų ryšį savo noru, sąmoningai suvokiant, kad be to neišsigelbėsime.
Visi tarytum stovime ant plaukiančio plausto. Tik įsivaizduokime, kas atsitinka, jei kiekvienas juda ne sutartinai, bet siūbuoja plaustą priešingomis kryptimis! Kad neapvirstume, turime laikytis vieni už kitų ir nuolat palaikyti pusiausvyrą – antraip nuskęsime! Toks pojūtis įsiviešpataus pasaulyje.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Piramidė

Kilti šviesos greičiu

Eskalatoriumi – Aukštesniųjų pasaulių pakopomis

Klausimas: Ką daryti, jeigu jauti, kad nepakankamai duodi grupei, tarsi tau baigėsi jėgos?
Atsakymas: Iš tikro jėgos baigiasi ir kiekvieną akimirką jų lieka vis mažiau. Ir tai dar gerai, kad žmogus jaučia, jog jėgos senka! Paprastai to nė nesuvokiame, o tiesiog nusiraminame ir užmiegame, netenkame noro. Ir visa tai dėl to, kad nesirūpiname savo prabudimu. Turime padėti vienas kitam – tik taip galime prabusti!
Kas nededa į kitus, kad šie pasirūpintų juo, tas jėgų negaus. Ir nesvarbu, kokiame lygyje ta aplinka ir ką jie daro – svarbiausia, pats pradėk veikti, investuoti į juos, ir tada išvysi rezultatą. Nepatikėsi, kiek ši grupė ir šie draugai gali tau duoti! Viskas priklauso nuo paties žmogaus indėlio ir jo jautrumo.
Ir jeigu žmogus investuoja į grupę, tai staiga suvoks, kad jie taip pat prabudo ir veikia jo atžvilgiu. Net jeigu anksčiau to nepastebėjo, bet dabar dėl savo indėlio mato, ir tai jau vadinama abipusiu laidavimu.

Iš 2011 m. rugsėjo 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk šanso

Draugavo du draugai

Judėjimo į priekį rodiklis

Klausimas: Žmonės, gyvenantys Žemės rutulyje, vadovaujasi įvairiomis pažinimo sistemomis. Pavyzdžiui, europiečiai turi vadinamąjį vertikalų pažinimą, japonai – horizontalųjį. Kiek man reikia tai suprasti? Ar turiu išmokti suprasti japonus, ar man pakanka suprasti tuos žmones, kurie mane supa?
Atsakymas: Pasaulėžiūros sistema neturi jokios reikšmės! Aš nesiruošiu į pasaulį žiūrėti japono arba kiniečio, ukrainiečio arba afrikiečio akimis. Manęs tai nedomina. Svarbiausia, kuo domiuosi aš, kaip man pakeisti save, kad bet kokia svetima nuomonė, norai, mintys įeitų ir absorbuotųsi manyje tarsi mano paties. Štai ir viskas. Nesvarbu, kokie jie!
Įsivaizduokime, man gimė vaikas nuo japonės. Aš matau, kad jo kažkokia specifinė pasaulėžiūros, pasaulio suvokimo sistema. Negi turiu versti jį būtinai perimti mano sistemą?! Tai neįmanoma!
Skirtingas pasaulio pajautimas – galvos smegenų funkcijos tam tikro perjungimo rezultatas, išsivystęs ir evoliucionavęs į tokią sistemą, kurios šiandien sugriauti neįmanoma.
Mūsų integraliojo auklėjimo metodika pagrįsta tiktai savęs pažinimu, jokiu būdu neslopinant nei savęs, nei kitų! Slopindami visiškai atsijungiame nuo teisingo evoliucijos judėjimo prie harmonijos su gamta. Gamta to nekenčia!
Mums atrodo, kad gamta mus verčia, bet tik dėl to, kad mes patys, savo noru žengtume teisingą žingsnį. Mus vers tol, kol rasime geros valios ir žengsime teisingą žingsnį. Bet ji nenurodo, kokį būtent žingsnį turime žengti.
Todėl aš turiu stengtis visais įmanomais būdais ugdyti savo vaiką. Kaip pasakyta Biblijoje: „Mokyk atžalą jo keliu“, tai yra pagal jo polinkius ir gabumus, jam duotus gamtos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Tokie skirtingi…

Žmogus prasideda mūsų mintims ir norams sujungiant į patį mažiausią indą. O po to, prisijungdamas kaskart vis naujas dalis, jis vis labiau auga. Taip tampa žmogumi, Adomu, besitęsiančiu nuo vieno pasaulio galo iki kito. Ir jo junginys, jo smegenys ir širdis, sudaromas iš visų sudužusių dalių, esančių kiekviename iš mūsų – juk kiekviena dalelė turi smegenis ir širdį.
Šių jėgų sujungimas panašus į materijos formavimąsi mūsų pasaulyje per visą evoliuciją, negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Juk ji pradėjo jungtis tokia pačia forma. Ir kai pradedame jungti savo dalis, mes taip pat pareiname šias pakopas: negyvąją, augalinę ir gyvūninę – žmonėms tarpusavy jungiantis. Tai vadinama dvasinėmis stadijomis: vaisiaus užuomazga, penėjimu, subrendimu (ibur, jenika, mochin).
Todėl visas mūsų darbas priklauso nuo to, dėl ko mes jungiamės. Ar dėl to, kad mumyse vadovautų davimo savybė – dėl Kūrėjo, dėl Jo malonumo – ar dėl pačių savęs, norint padaryti geriau sau, kai galvojame tik apie savo būseną šiame pasaulyje ir apie savo kūnus. Tai reiškia, kad rūpinamės savo kūnišku gyvenimu, o ne tuo, kad iš savo dalelių surinktume žmogaus pavidalą.
Todėl „18-kos palaiminimų malda“ taip gerai išreiškia dvasinį kelią, kryptį, ketinimą, kitos pakopos, į kurią dabar teks pakilti pasauliui, žmonių visuomenei, siekį. Ir todėl atsiskleidžia susivienijimo būtinybė. Klausimas tik toks: dėl ko tai vyksta.
Ir čia žmonija dalijasi į dvi dalis: tuos, kurie supranta, kad susijungimas reikalingas norint pasiekti žmogaus pakopą – žmogaus pavidalą. Jie aktyviai lipdo šį pavidalą. O kiti priklauso norui ir jungiasi dėl gero gyvenimo šiame pasaulyje.
Taip jie ir skirstomi: ekranas vadinamas Izraeliu, o noras – visa liaudis, kuriai reikia tik prisišlieti prie tų, kurie įvykdys šį Izraeliui skirtą darbą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašau padaryti mane žmogumi

Laisvo pasirinkimo pakopos

Išorinė jėga

Klausimas: Kalbėdamas apie integralią visuomenę, Jūs visą laiką pabrėžiate, kad žmogus atsisako savo asmeninės nuomonės dėl bendro tikslo. Gal galėtumėte išsamiau tai paaiškinti?
Atsakymas: Pasakysiu keletą žodžių, nors, galima sakyti, kad tai yra visa filosofinė sistema.
Visų pirma, žmogus turi suprasti, kad jis pats savęs nesukūrė, jis gimė toks, tokį jį sukūrė gamta. Jis gavo tam tikras savybes iš tėvų, kai kurias – iš supančios aplinkos augdamas ir kai kurias apskritai neaišku iš kur, kodėl ir kaip.
Viskas, kas jame yra – nėra jo paties, o persidavė per tam tikrus vidinius genus, kurie nesuskaičiuojamą kiekį kartų pasireiškė protėvių kartose. Konkrečiai žmogaus kūrime dalyvauja pirminiai genai ir jo tėvų kamieninės ląstelės. Kaip pasakyta Biblijoje: tėvas, motina ir Kūrėjas tarp jų. Jie trise ir dalyvauja šiame procese.
Paskui žmogus vystosi, veikiamas jį supančios aplinkos, kuri primeta jam savo vertybes. Kitaip tariant, žmoguje nieko savo nėra.
Tai kur gi jo asmeninis „Aš“? Iš viso, kas tai yra? Iš kur tai kyla manyje? Net jei paimsime mažą vaiką, matysime – tai tiesiog automatas, gyvūnėlis, kuriame pamažu iš kažkur pradeda ryškėti jo „aš“, kažkas savarankiško, struktūrizuoto, asmeniško. Kas tai yra – nežinome.
Kai žmogus atskiria viską, kas yra ne jo, nuo šio „Aš“, jis iš tikrųjų pradeda jausti, kad nesunku atsiplėšti nuo savybių, kurias gavo iš supančios aplinkos, auklėjimo, savo tėvų ar apskritai neaišku iš kur – amžių glūdumos.
Pats svarbiausias – tai mano „Aš“. Jei galvosiu tik apie tai, kaip jį kilstelėti ir įgyvendinti, tuomet man nebus svarbios visos manyje egzistuojančios savybės ir ypatybės. Kitaip tariant, jos – ne mano. Jei žmogus teisingai save vertina, tai supranta, kad pakilti aukščiau šito nesudėtinga.
Šiuos mūsų „Aš“ ir reikia sujungti tarpusavyje. O visa kita – palikti, kadangi tai visiškai atsitiktiniai, papildomi parametrai.
Klausimas: Vadinasi, šito „Aš“ vystymas ir yra integralaus auklėjimo kurso uždavinys?
Atsakymas: Iš viso šio paviršinio apvalkalo, lukšto turime išimti ir išvystyti būtent šį branduolėlį – kiekvieno iš mūsų pirminę kamieninę ląstelę. Kai juos sujungsime į vieną bendrą organizmą, jis iš tikrųjų bus lygus gamtai ir tobulas kaip ji.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninteliai ir nepakartojami

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O”M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O”CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“