Gyvenimo prasmė – sužinoti jo prasmę

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Be pagrindinio tikslo – pasiekti dvasinį pasaulį, ar yra aukštesnių tikslų, susijusių su įgimtais talentais ir gebėjimais, kol žmogus dar neišsivystė tiek, kad imtų ieškoti aukštesniojo pasaulio?
Atsakymas. O kam žmogui blaškytis? Kad būtų puikus muzikantas? Tarkime, imsiu po 12-14 valandų per parą praktikuotis su muzikos instrumentu, kad po to gražiai gročiau. Ar tai yra gyvenimo prasmė?!
Ką tuo pasiekiu? Didžiulį egoistinį prisipildymą. Man lenkiasi, mane gerbia, pažįsta, uždirbu pinigus, einu į sceną – visi atsistoja, ploja!..
Komentaras. Ne tik. Žmonės klausosi šios muzikos ir lieka pakylėti.
Atsakymas. Taip, žmonės verkia iš susižavėjimo, tai nuostabu, o kas toliau? Galų gale ir aš, ir mano klausytojai laimingai pasimirsime ir tuo viskas baigsis. Ar tai gyvenimo prasmė?..
Visi pakliūna į šiuos „spąstus“. Tačiau yra žmonių, kabalistų, turinčių didžiulį norą pažinti būties esmę. Jie sako: „Mažiau mums netinka, būtinai turime atskleisti Kūrėją! Gyvenimo prasmė – suvokti tašką, iš kurio viskas kyla, ir ne mažiau“.
Klausimas. O jei žiūrėsime į mokslininkus, kurie, pavyzdžiui, išrado vaistus, padedančius pasveikti? Žmonės šimtmečiais juos vartojo. Argi tai neprasminga?
Atsakymas. Jie tik gerina gyvūninį žmogaus gyvenimą.
Mūsų pasaulyje nėra jokios prasmės, ir nereikia jame kapstytis! Matome, kas esą ir kaip viskas baigiasi. Žmonės gimsta, gyvena, miršta, ir taip iš kartos į kartą, kol žemė mus nešioja. Daugiau nieko nėra. Tad ar verta kalbėti apie baltyminės materijos egzistavimo šioje planetoje prasmę?!
Klausimas. Išeitų, kad gyvenimo prasmė – sužinoti šią prasmę? Kabalistai sako, kad tai susiliejimas su Kūrėju.
Atsakymas. Žinoma! Šiame gyvenime! Šiame pasaulyje!
Turi suvokti Kūrėją, atskleisti, pažinti! Taip pasieki amžiną, tobulą būseną! Ne mirdamas! Nesitapatindamas su kūnu, kuris lieka kaip visiškai nereikalinga dalis, tarsi atsiskirianti raketos dalis.
Privalai tai pasiekti. Beje, aiškiai, tiksliai it viską į burną dedantis vaikas, nes tik pagal skonį gali nustatyti, kas tai yra. Todėl tai vadinama taamei tora – „šviesos skoniais“.

Iš 2018 m. sausio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokti gyvenimo tikslą

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Gera gyventi turint prasmę

Komentarų nėra

Kabala, moralė ir etika

Kabala ir religija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką daryti paprastam žmogui, kai jį užvaldo neapykantos jausmas, o jis dar ne kabalistas? Ar reikia kovoti su šiuo jausmu?
Atsakymas. Kaip gali kovoti su neapykanta, jei neturi jai priešingos savybės?
Kovoti galima tik tuo, kad grupėje vystai priešingą jai savybę, pritraukdamas per draugus Šviesą, grąžinančią į šaltinį. Šviesa suteikia tau teigiamą jėgą, kuri atsveria neigiamą, ir tarp šių dviejų jėgų tavo varikliukas, tavo siela, pradeda vystytis, suktis. Taip tai veikia.
Klausimas. Vadinasi, jūs esate priešininkas žemiškų draudžiamųjų praktikų – etikos ir panašių, kurios graso pirštu: „Ne, negalima!“?
Atsakymas. Visa, kas išgalvota Žemėje visokiausių filosofijų, teorijų, metodikų, egzistuoja tik dėl to, kad kažkaip suminkštintų egoizmą, pagrąžintų jį, paslėptų. Tai tik atitolina mus nuo jo ištaisymo ir teisingo panaudojimo. Šiandien tokių praktikų neįgalumas atsiskleidžia visiškai atvirai, ir mes matome visą tokių bandymų menkavertiškumą.
Žmonės bandė kažkaip tai spręsti, rimtai domėdamiesi įvairiausiais mokymais, mistikomis ir t.t. Bet šiandien jie šito atsisako, pereina prie narkotikų. Egoizmas taip išaugo, tai taip slopina mūsų gyvenimą, kad paprasčiausia priemonė jam nuraminti – narkotikai.
Komentaras. Bet nesilaikydama elgesio normų, šiandien negali egzistuoti nė viena visuomenė. Visi vieni kitus išžudytų.
Atsakymas. Palaipsniui taip ir vyksta: žmonės pasirengę užmušti vienas kitą. Kokios gi elgesio normos? Jei visuomenė nėra auklėjama iš esmės, tai viskas pagrįsta tik baime.
Pažvelkite, kas vyksta su vaikais mokykloje. Kuo viskas pagrįsta? Bausmės baime! Galbūt, dar kažkiek paskatinimais. Bet ne supratimu, kiek teisingas vienoks ar kitoks elgesys.
Mūsų sistema nustojo veikti, nes egoizmas tapo per daug didelis. Jis visą laiką auga, ir todėl mums nieko nelieka, kaip tik taikyti jam atitinkamus metodus. O tai reiškia – tik atsverti jį teigiama jėga. Jis tiek pakilo, kad mes negalime suminkštinti ar paslėpti jo neigiamos jėgos kažkokiais papročiais ir geromis manieromis.
Moralė, etika šiandien nustoja veikti. Egoizmas jas peraugo. Vadinasi, mums liko tik viena: ištraukti išorėn priešingą jėgą ir naudotis ja. O tuo užsiima tik kabalos mokslas.
Bet kabala reikia dar išmokti naudotis. Mes pirmieji, bandantys tai atlikti. Nėra taip, kad jau mokame naudotis ja ir pritaikyti visiems visuomenės sluoksniams ir bet kokiam vystymuisi, bet kuriai kultūrai. Mes patys dar tik pradedame ją naudoti.
Todėl negalime sakyti, kad viskas jau baigta ir padaryta. Tačiau tam tikri pradiniai rėmai pakilimui aukščiau egoizmo jau sukurti, ir mes visą laiką auginame šią praktiką.
Mes nenaikiname ego, kaip tai yra daroma kitose praktikose, nemažiname jo, kaip Rytų kultūrose: mažiau kvėpuok, mažiau galvok ir t. t. Jokiu būdu! Mes einame teisingo ego naudojimo link.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis auklėjimo iš Kūrėjo

Altruistai – egoistai

Moralė – būdas apsisaugoti nuo egoizmo

Komentarų nėra

Atskleisti gyvenimo prasmę

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Visą gyvenimą domiuosi gyvenimo prasmės klausimu. Nejaugi gyvenimo prasmė yra ne kiekvieno atskira?
Atsakymas. Teisingai. Mes absoliučiai nepanašūs vienas į kitą, ir visi turi savo gyvenimo prasmę. Tačiau tam, kad ją surastume, yra sistema, vadinama „kabala“, kuri duoda mums į rankas instrumentą, kaip savo gyvenimo prasmę suvokti.
Kiekvienas turi savo sielą, savo sielos šaltinį, savo paskirtį, savo kelią į tikslą, gyvenimo prasmę, ir dėl to kiekvienas eina savo keliu.
Tačiau vis tiek svarbu žinoti, kaip eiti, kad nepatektum į akligatvį, neprapultum kur nors, nenukryptum nė vienu laipsniu, kuris virs vėliau didžiuliu nuokrypiu.
Tam, kad teisingai pasiektum tikslą, reikalingas tam tikras vedlys, įgūdžiai, ramstis kelyje, nukreipimas, azimutas, žemėlapis – viskas, kas reikalinga keliautojui. Tuo mus ir aprūpina kabala.
Kabala padeda atskleisti gyvenimo navigaciją savyje. Tuomet mes kaip mašinoje, kuri su navigacija vyksta į paskirties vietą, pamatysime, kokiu būdu judėti, kur, kaip nenukrypti į šoną, eiti trumpiausiu keliu, siekiant viso ko geriausio, teisingo gyvenimo tikslo link, kad navigacija parodytų mums, kur jis yra!
Gyvenimo tikslas – vienas: maksimaliai komfortiška būsena kiekvienam iš mūsų. Tačiau jis kiekvieno žmogaus individualiai suvokiamas, dėl to, kad kiekvienas turi savo sielą, savo šaltinį, savo parametrus. Dėl to pasiekti savo komfortiškos būsenos turi kiekvienas savaip, artėdamas į savo tašką.
Sėkmės! Ateikite ir pamatykite, kaip tai daroma.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Suvokti gyvenimo tikslą

Žmogaus paskirtis

Komentarų nėra

Ateities žmogaus auklėjimas, I d.

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo šiuolaikiniai vaikai skiriasi nuo praeitų kartų?
Atsakymas. Šiuolaikiniai vaikai skiriasi didesniu gebėjimu suvokti blogį. Jeigu papasakotume jiems apie tuos tikslus ir svajones, kurias turėjome jų amžiuje, prieš dvidešimt ar daugiau metų, jie tiesiog pasijuoktų iš mūsų. Jų nuomone, tokios naivios svajonės turėjo išmirti prieš milijardus metų kartu su dinozaurais.
Šiuolaikinė karta visiškai kitaip suvokia gyvenimą ir visi jų siekiai labai skiriasi nuo mūsų.
Klausimas. Pastebėjau, kad mano vaikai labai išsivystę ir tiksliai žino, ko nori. Jau ankstyvame amžiuje jie turi labai stiprų egoistinį norą.
Atsakymas. Jie mažiau susipainioję negu mes. Mus auklėjo lozungais ir su daugybe sąlygų¬¬ – kaip reikia elgtis ir kaip negalima, o jie neturi visų šių kompleksų. Juos saisto mažiau vidinių apribojimų.
Ir vis dėlto jiems teks priimti naują kelią, kad nugalėtų savo blogio pradą, savo egoizmą. Kitaip jie tiesiog neišgyvens, juk pasauliui ir dabar gręsia atominis karas, susinaikinimas, ir laikui bėgant viskas tik blogės. Todėl reikia jiems perteikti tiek jausmiškai, tiek moksliškai, kad mums visiems būtina pereiti į naują vystymosi etapą, esantį virš egoizmo.
Negalime daugiau naudotis savo egoizmu, nes jis jau atvedė mus į akligatvį visose gyvenimo srityse. Jeigu tai tęsis, mes klimpsime problemose kaskart vis giliau. Galime sugriauti viską, ką sukūrėme, ir pradėti iš naujo, kaip prieš milijoną metų.
Klausimas. Kaip tėvai gali išmokyti savo vaikus gyventi virš egoizmo, jei ir vieni, ir kiti – egoistai?
Atsakymas. Tai labai teisinga išvada: pirmiausia reikia išauklėti tėvus. Jei tėvai negavo tinkamo auklėjimo, tai jie neturi jokių galimybių teisingai išauklėti savo vaikus.
Todėl iš pradžių reikia auklėti tėvus, kurie tikrai rūpinsis vaikais. Tėvai dėl vaikų pasiruošę viskam, todėl tikėkimės, kad jie ir patys galės pereiti naujo išsilavinimo etapą, ir suteiks tai savo vaikams.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Jaunųjų tėvų mokykla

Komentarų nėra

Evoliucijos siurprizai, I d.

Egoizmo vystymasis, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Evoliucija eina pirmyn ir žmogus toliau vystosi. Kokie vidiniai pasikeitimai vyks mūsų viduje ir kokiu būdu: palaipsniui ar gali įvytis staigus šuolis?
Atsakymas. Gamtoje nėra jokių netikėtumų ir atsitiktinumų, nėra siurprizų. Tačiau vieni procesai atsiskleidžia prieš mus vienas po kito nuosekliai ir nepertraukiamai, o kituose pokyčiai kaupiasi akumuliatyviai ir po to staiga pasireiškia ryškiu šuoliu.
Taip naivus vaikas gali žiūrėti į besilaukiančią moterį ir galvoti, kai ji paprasčiausiai vis labiau storėja. O po to ji staiga pradeda gimdyti ir po kelių valandų pasaulyje atsiranda naujas kūrinys: kūdikis. Tai buvo staigus įvykis ar ne? Viskas priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi.
Taip ir evoliucija juda pirmyn kiekvienu atveju ir kiekvieną akimirką. Vystymasis vyksta nenutrūkstamai ir nuolat, klausimas tik, kiek mes tai pastebime. Anot kabalos mokslo, kiekvieną sekundę atsiveria nauji informaciniai duomenys (rešimot) iš suskilimo būsenos, ,,Adomo nuodėmės“, įvykusios mūsų šaknyse.
Aktyvuojami egoistinės informacijos blokai, greitinantys vystymosi procesą. Evoliucija – tai egoizmo vystymosi procesas negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse tiek apskritai gamtoje, tiek ir žmogaus viduje tuose pačiuose keturiuose lygmenye: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus.
Taip palaipsniui vystomės, be šuolių. Vystymasis visuomet vyksta pagal priežasties ir pasekmės grandinę iš vienos būsenos į kitą. Mums tik atrodo, kad staiga vyksta staigūs šuoliai, kai vieną būseną keičia kita. Iš tiesų paslėpti pokyčiai ilgai kaupiasi, o po to pasirodo, kaip per gimdymą. Jeigu žinotume, kas vyksta, tai staigūs pokyčiai nebūtų netikėti.
Nauja būsena – tai pakilimas į kitą pakopą, perėjimas į naują kokybę. Nelyginant naujagimis, kuris buvo motinos kūno dalimi, o dabar tampa savarankiškas ir gali egzistuoti atskirai nuo jos. Tai kokybinis skirtumas.
Po to, kai vaikas užauga iki suaugusio, tampa savarankišku žmogumi ir atsiskiria nuo tėvo ir motinos, nematome tokių kardinalių pokyčių. Nors iš tiesų jo viduje vyksta kokybiniai pokyčiai, kai iš vaiko virsta suaugusiu, nepriklausomu žmogumi, atsakingu už save ir kitus.
Klausimas. Kodėl evoliuciją vadinate egoizmo vystymosi procesu?
Atsakymas. Todėl, kad visas vystymasis vyksta dėl žmogaus viduje augančio egoizmo. Ne tiktai žmogaus, juk visa kūrinija – noras gauti malonumą, kuris veikia tik dėl savęs patenkinimo. Negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, žmonės tiktai ir ieško, kai pripildyti savo norus pačiu optimaliausiu būdu: t.y. atsižvelgdami į išorines ir vidines sąlygas sprendžia, ką daryti, kad gautų pripildymą, malonų jų egoizmui.
Tačiau šis egoistinis vystymasis vyksta ne paprasta tiese nuo nulio iki šimto procentų, o pereina keturias stadijas: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogiškąją. Kai egoizmas baigia savo vystymąsi pirmoje stadijoje, jis privalo pereiti į antrąją, kuri kokybiškai skiriasi nuo ankstesnės kaip, pavyzdžiui, augalai skiriasi nuo akmens, gyvūnas nuo augalo, o žmogus nuo gyvūno.
Pokyčiai kaupiasi, o po to vyksta šuolinis kokybės pokytis. Tai tie patys šuoliai Žemės evoliucijos procese, kuriuos nustato mokslas: nuo pirmųjų mikroorganizmų iki gyvūnų ir žmogaus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Alkis visiškame pertekliuje

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Komentarų nėra

Stivenas Vozniakas: „Ar tapo žmogus laimingesnis?“

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Inžinierius-programuotojas Stivenas Vozniakas, sukūręs kartu su Stivu Džobsu imperiją „Apple“, atsakydamas į klausimą, „Ar tapo žmogus laimingesnis, išradus asmeninį kompiuterį?“, pasakė: „Tai labai sudėtingas klausimas.
Kažkada maniau, kad jei padarysime žmonių gyvenimą lengvesnį, tai jiems atneš laimę. Jie mažiau dirbs. Tačiau jie pradėjo daugiau dirbti, – dabar šeimą turi išlaikyti du žmonės, o ne vienas. Aš manau, jei mus palyginsime su pirmykščiais žmonėmis pagal laimės lygį, bus lygiai tas pats.
Kažkada mes su Stivu Džobsu svajojome sukurti lengviklį, kuris leistų akliems žmonėms matyti. Bet dabar, kai aš užeinu į metro ir matau, kad visi sėdi, įnikę į savo telefonus, – suprantu, kad mes padarėme visus matančius žmones aklais“.
Jūs sutinkate su tuo, kad mes – nematanti žmonija?
Atsakymas. Mums dar teks suvokti, kad visos elektronikos naujovės skirtos tik tam, kad apribotų mūsų jausmų, pasaulio, gyvenimo prasmės suvokimą.
Aš žiūriu į ekraniuką, telpantį delne, ir man niekas daugiau neegzistuoja. Per jį aš tarsi susijungiu su pasauliu. O su kuo aš jungiuosi iš tikrųjų? – Su kažkokiu biuru, tarpininku, kuris stumia man viską, ko nori. Todėl žmogus tapo ne laisvas, o labiau priklausomas. Mes tampame vis didesniais vergais.
Be to, dėl elektronikos ir viso kito dingsta daug įprastinių profesijų. O profesija – tai ne tik tai, kas suteikia žmonėms galimybę užsidirbti, svarbiausia profesijoje, kad žmogus jaučiasi tinkamas egzistuoti kartu su kitais. Profesija – tai žmonių bendravimo metodas: aš – siuvėjas, tu – batsiuvys, gydytojas, juristas ir taip toliau, – nesvarbu kas ir kaip, bet mes bendraujame, mes reikalingi vienas kitam.
O jei būsime nereikalingi vienas kitam ir įniksime tik į mobiliuosius, tai lygiai tas pats, kaip skirtume injekciją arba tabletę, žmonės užmigtų ir jiems galvoje suktųsi visokie filmai, arba apskritai pašalintume juos iš gyvenimo.
Klausimas. Kokį scenarijų paruošė Aukštesnioji jėga?
Atsakymas. Šis scenarijus labai paprastas, – jis vadinamas „blogio suvokimas“.
Mes privalome įsisąmoninti mūsų egoistinio vystymosi blogį ir suvokti, kad jis veda mus į aklavietę, ir mes privalome jo atsikratyti: išsiplėšti iš jo, lėkti pašėlusiai šalin ir kuo toliau. Aš tikiuosi, kad kada nors mes tai atliksime.
O kol kas bandome tai paaiškinti žmonėms. Bet kiek jie klauso – tai dar klausimas. Tačiau šen bei ten jau pradeda skverbtis pirmieji ūgliai.
Klausimas. Kitaip tariant, vystysime technologijas ir toliau, kad suprastume, kad jos niekur mūsų nenuves?
Atsakymas. Taip.
Klausimas. Jos tam ir vystosi?
Atsakymas. Ne. Vystymasis turi būti vidinis. O išorinis – visiškai nebūtinas.
Bet jei mes viduje nesivystome, tai išorinis elektronikos vystymasis rodo tuštumą ir vis tiek atves mus į pradžią.

Iš 2017 m. spalio 19 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virš prasivėrusios tuštumos

Gyvenimo programa, I dalis

To dar nebuvo

Komentarų nėra

Žmogus tiesos paieškose, I d.

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Prieš dvylika metų pradėjau ieškoti kelio, kuris veda į tiesą. Aš keliavau į skirtingus pasaulio kraštus, studijavau daugelį dvasinių praktikų: senovės majų kultūrą, budizmą, – ilgai ieškojau. Tiktai radęs kabalos mokslą, kuris vadinamas tiesos mokslu, staiga pasijutau tarsi grįžęs namo. Negaliu paaiškinti, kodėl taip yra, bet širdyje jaučiu, kad joje yra tiesa. Kokia tai tiesa, besislepianti kabalos moksle, ir kodėl ji vadinama tiesos mokslu?
Atsakymas. Tai priklauso nuo žmogaus. Yra žmonių, kurie jaučia, kad šiame moksle glūdi tiesa, dar net nebūdami pažįstami su kabala. Šis vidinis jausmas ateina iš jų šeštojo pojūčio, vadinamojo „taško širdyje“, kuris sufleruoja, kad jie rado tiesą.
O yra žmonių, kurie nejaučia šios tiesos ir praeina pro šalį. Jie gali net ateiti mokytis ir studijuoti kabalą kelerius metus, bet paskui supranta, kad tai jiems netinka.
Jie nemato kabaloje jokios tiesos, o atvirkščiai – laiko save apgautais ir leidžiasi ieškoti toliau, susižavėdami kitomis metodikomis. Nors metodikos gali būti visiškai tuščios, bet žmogus ten randa save – kiekvienas pagal savo vidinį vystymąsi.
Kabalos mokslas aiškina, kad viską lemia žmogaus poreikis rasti gyvenimo prasmę. Šis noras turi daugybę lygių, pagal kuriuos žmonės renkasi sau metodiką. Todėl kiekvienas turi savo tiesą.
Kabala vadinama tiesos mokslu todėl, kad ji atskleidžia žmogui Aukštesniąją jėgą, Kūrėją, kuris laikomas tiesa, juk Aukštesnioji jėga palaiko visą kūriniją. Visi dėsniai, nustatyti Kūrėjo kūrinijoje, ir yra tiesa, nes esame sukurti ir egzistuojame pagal juos.
Jeigu mus sukurtų kitas Kūrėjas kita forma, tai tiesa būtų kita – pagal tą Aukštesniąja jėgą, kuri mus sukūrė. Neturime kito proto, galinčio suprasti, kas yra tiesa ir melas, išskyrus tą, su kuriuo esame sukurti.
Bus daugiau…

Iš 2017 m. lapkričio 16 d. 919-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas ateina į kabalos mokslą?

Kam gyvenu?

Kodėl kabala mums yra paslaptis?

Komentarų nėra

Kabala apie žemišką meilę

Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką kabalistas galvoja apie meilę?
Atsakymas. Kabalistas galvoja apie meilę pastoviai. Klausimas tik, ką jis apie tai galvoja. Ar ji yra, ar ne? Ką pati meilė reiškia: jos apibrėžimas, egzistavimo ribos, pasireiškimo lygis, sąlygos, kuriomis ji atsiskleidžia ir egzistuoja. Ar pasiekiama amžina meilė?
Meilė, kuri praeina, nėra meilė. Ji negali būti kitokia, – tik amžina.
Kažkada skaičiau paskaitą didžiulei auditorijai Tel Avive, ir iš karto pareiškiau, kad meilės nėra. Iš pradžių salė nuščiuvo, bet palaipsniui visi su manimi sutiko.
Egzistuoja pastovi, natūrali, prigimtinė meilė tik sau, brangiausiajam. Materialiuose rėmuose būtent ji ir yra tikra. Ji gimsta ir miršta kartu su manimi, su manuoju „aš“.
Tai – egoizmas, kuris tūno manyje, visą laiką vystosi ir stumia mane į savo vidų ieškoti, ko dar galėčiau panorėti, įsigyti, atsinešti sau, brangiausiajam, kaip dar labiau pamilti save. Tai mūsų egoistinė prigimtis. Ir todėl savimyla – natūrali visko, kas egzistuoja, savybė.
Visa materiali gamta, visa visata susidaro iš didžiulio egoizmo, kuris dalijasi į keturis lygius: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Jie skiriasi tik egoizmo laipsniu, kuris pasireiškia tiktai kaip meilė sau.
Be to, ši meilė negyvame, augaliniame ir gyvūniniame lygiuose yra instinktyvi, nesuvokiama pačio objekto. Jis netikrina, kiek myli save, o paprasčiausiai tenkina savo meilę.
O žmogiškajame lygyje meilė programuojama. Nors ji lieka meile sau ir tiktai sau, tačiau pereina įvairias vystymosi stadijas: kur ji gali pasireikšti, kokių įgyti formų. Kadangi žmogus priklauso nuo visuomenės, nuo į save panašių ir priešingų, tai jo įsivaizdavimas apie meilę, kaip pripildyti ir prisotinti save, keičiasi priklausomai nuo visuomenės poveikio.
Iš principo, tai yra pati savimyla, tiktai dar labiau ištobulinta ir pastoviai atsinaujinančios formos. Tai yra ta meilė, kuri egzistuoja mūsų pasaulyje, įskaitant ir tokius jos pasireiškimus kaip mamos meilė vaikui, žmogaus meilė tėvynei ir taip toliau. Apie kokią meilę mes bekalbėtume, visa tai galiausiai – egoistinė meilė sau pačiam.
Komentaras. Jūs išsklaidote visą romantinį žmogaus įsivaizdavimą apie meilę…
Atsakymas. Jokios romantikos ir nėra, tik smulkūs paklydimai. Tai žinoma visiems: ir mokslininkams, ir filosofams, ir fiziologams, ir psichologams. Mūsų laikais, kai egoizmas taip išaugo, ypatingai aštriai suprantame, kad meilės nėra.
Net mokslininkai kalba, kad jeigu žmonės ir susieina vienas su kitu, tai tik dviem trims metams – tarp jų negali ilgai išlikti normalių abipusių santykių, viskas greit praeina. Mūsų egoizmas nuolat atsinaujina, ištrindamas visas ankstesnes sąlygas abipusei meilei, net jeigu ji tik egoistinė, tiktai sau, brangiausiajam, bet ir ji keičiasi.
Klausimas. Ir kas gi toliau? Įprotis? Juk dauguma žmonių gyvena kartu ilgus metus.
Atsakymas. Jeigu kas ir gyvena kartu daug metų, tai jie tiesiog „dinozaurai“. Niekas mūsų laikais savanoriškai ilgai negyvena šeimoje: nei dėl vaikų, nei dėl užgyvento turto ir viso kito.
Reikalas tas, kad seniau gyvenimo trukmė neviršijo keturiasdešimties metų, ir žmonės mirdavo anksčiau, nei praeidavo vadinamoji meilė. Be to, vyras, rinkdamasis žmoną, žiūrėjo ne į meilę, o į moterį, kaip į šeimininkę: ar ji sveika, atsakinga, ar moka kalbėti, pasirūpinti namais. Todėl ir šiuo atveju nėra ko kalbėti apie meilę.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Meilė – tai harmonija

Tikros meilės artimui paslaptis

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos, III d.

Kabala, Kabala ir religija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Toroje paprasti žmonės vadinami „erev rav“ – „didysis kratinys“, o žmonės, siekiantys Kūrėjo – „bnei Israel“ („Izraelio sūnūs“). Tai lyg dvi visuomenės vienoje tautoje.
Atsakymas. „Bnei Israel“ – tai tie, kurie savo vidumi, savybėmis, panašumu siekė susilieti su Kūrėju. Jie naudojosi kabalos mokslo teorija ir praktika. O „erev rav“ – tai žmonės, kurie tik formaliai, kasdieniškai laikėsi tradicijų ir priesakų. Jie buvo vadinami tiesiog žmonėmis, liaudimi.
Tokia padėtis egzistavo prieš Antrosios Šventyklos sugriovimą ir baigėsi maždaug prieš 2000 metų. Nuo tada absoliučiai visi liovėsi jautę Kūrėją ir Aukštesnįjį pasaulį. Ir tik kabalistai, kiekvienoje kartoje gyvenusios išskirtinės asmenybės, stengėsi pakilti virš mūsų pasaulio, tapti panašiais į Kūrėją ir susilieti su Juo.
Kadangi šiais laikais visa tauta dėl savo egoizmo neteko gebėjimo jausti Aukštesnįjį pasaulį, ji natūraliai save priešina su kabala. Žmonės gali teigti, kad tai ypatingas mokslas su pamokomais tekstais ir pasakojimais, bet prie jo nieko neprileidžia, tvirtindami, kad to verti tik giliai tikintys judėjai.
Toks požiūris egzistavo nuo išėjimo iš Egipto laikų ir taip paplito, kad dabar jo laikosi ne tik visa Izraelio tauta, bet ir visas pasaulis, manydamas, kad kabala – slaptas, tamsus mokslas.
Beje, visi kabalos priešininkai Egipto laikais ir vėliau nuolat stengėsi ją paneigti, tvirtindami, kad tai nėra mokslas apie valdymo sistemą, artėjimą prie Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio atskleidimą, o kažkokia mistika.
Mūsų laikais tam pasitarnauja ir vadinamosios popžvaigždės, kurių visose kartose būdavo ganėtinai daug. Įvairūs šarlatanai, kerėtojai ir t. t., naudodamiesi „kabalos“ vardu, kėlė savo reitingus ir uždarbį. Tai tęsiasi iki šių dienų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos, I dalis

Kodėl bijoma kabalos, II dalis

Kodėl bijoma kabalos, IV dalis

Komentarų nėra

Kas yra „meilė Kūrėjui“?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia „mylėti Kūrėją“?
Atsakymas. „Mylėti Kūrėją“ kabalos požiūriu reiškia pasiekti davimo artimui savybę tokiu lygiu, kai iš tikrųjų matai tobulumą šios savybės, kuri pakelia tave į aukščiausią tavo troškimų pripildymo lygį.
Net kalbėdami apie dvasinį pripildymą, apie dvasinę meilę, mes vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta noruose, nes mūsų prigimtis yra vien noras mėgautis.
Bet teisingas, absoliutus ir galutinis šio noro pripildymas galimas tik tada, kai sujungiame savyje visus likusius norus, prijungiame juos prie savęs, nepaisydami savo egoizmo, t. y. praktiškai pasiekiame patį didžiausią egoizmą. Bet tai jau nėra laikoma egoizmu, nes einame nepaisydami norų, kurie yra kiekvienoje būsenoje.
Egzistuoja įvairių norų. Kiekvienas iš jų jaučia tik save. Jei šie norai galės išeiti iš savęs ir pradės jungtis vienas su kitu, tai sukurs tarpusavyje jėgų tinklą ir pajaus jį kaip bendrą siekį pripildyti vienas kitą. Šis tinklas ir vadinamas „Kūrėju“ arba „meile“.Kodėl taip vyksta? – Todėl, kad kiekvienas šių norų nešėjas viduje yra egoistas (minusas). Jis išeina „iš savęs“, kad pripildytų visus kitus.
Tačiau ir minusas lieka, o tarpusavyje jie kuria vieną didžiulį pliusą. Taip pliuso ir minuso priešpriešoje kyla potencialų skirtumas, kuris vadinamas meile, kartu pasireiškia visas ryšių tinklas tarp jų. Jis ir atsiskleis tarp jų kaip Kūrėjas.
Kitaip tariant, sakykime, aš – pliusas. Man reikia kažko, kas būtų minusas: draugas ar pasaulis – nesvarbu kas.

Tada tarp pliuso ir minuso turime sukurti tokią būseną: abipusį prigimtinį prieštaravimą, atitolimą, neapykantą ir kartu su tuo – stiprų pritraukimą, meilę. Būtent mūsų atskleidžiant minusą ir pliusą sukurtame lauke mes ir egzistuojame.
Mes jaučiame jį keliais lygiais. Tai ir yra Aukštesnysis pasaulis, o jo pripildymas – Kūrėjas.
Kabalos mokslas kalba tik apie tai, nes vystymosi procese nuo pirmojo taško (minuso mumyse) mes visą laiką judame pirmyn, kol pasieksime paskutinįjį tašką – pliusą. Bet šis pliusas egzistuoja vienu metu su dideliu minusu.


Egoizmas vystosi jau šešis tūkstančius metų. Pradėję nuo tam tikros būsenos, mes vis labiau jį suvokiame ir pradedame nepaisydami jo vystyti meilę, tarpusavio ryšį. Vadinasi, viena vertus, mes vystome egoizmą žemyn (pieš. mėlyna linija). Kita vertus, atitinkamai mes vystome pliusą (pieš. raudona linija).
Galiausiai mes pasiekiame labai stiprią pliuso ir minuso priešpriešą (pieš. žalia linija), kuri ir suteikia mums didžiulės meilės efektą.
Be to, bet kurią akimirką mes negalime vystyti savyje pliuso, jei neiname į minusą. Todėl mūsų judėjimas pirmyn nuolat pasireiškia kaip pakilimai ir kritimai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Meilės atgimimas

Kaip prilygti Kūrėjui?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai