Masinis Kanados indėnų bandymas nusižudyti

Krizė, globalizacija

Komentaras. Kanados ministras pirmininkas Džastin Triudo paskelbė tviteryje skaudžią žinią apie dar vieną masinį indėnų bandymą nusižudyti.
Atsakymas. Ir Kanados, ir Pietų Amerikos indėnai jaučiasi izoliuoti nuo šiuolaikinio pasaulio, nepriklausantys jam, mato jį kaip grėsmę, jo nesupranta.
Jie nesugeba įsilieti į jį. Tik vienetai iš jų įveikia šį barjerą ir gali jame kažkiek adaptuotis.
Dabar net mums sunku jame adaptuotis, nepaisant to, kad mes viską sukūrėme savo rankomis. Ir vis tiek gyventi pasaulyje nėra lengva.
Kanadoje indėnams duodama viskas. Jie gyvena milžiniškose turtingose rezervacijose, ten viskas pigu, nėra jokių mokesčių – daryk ką nori. Tačiau žmonės jaučia tuštumą! Jie nesugeba šiuolaikiniu gyvenimu užpildyti jiems būdingo noro gyventi susiliejant su gamta.
Juos atkirto nuo gamtos. Į jų gyvenimo būdą įsibrovė svetimas gyvenimas ir jie negali to ištverti. Nutrūko ryšys tarp tėvų ir vaikų, tarp žemės ir jų. Jie nejaučia erdvės, nemedžioja. Jie nebendrauja kaip anksčiau tokiomis priemonėmis, kaip karas, taika, paliaubos.
Štai ką reiškia dvasinės šaknies praradimas. Duok jiems viską, ko jie nori, tačiau šaknies pakeisti neįmanoma. Baigėsi natūralus vystymasis, būdingas šiai tautai.
Todėl Baal Sulamas rašo, kad civilizuotos tautos neša dideles nelaimes primityviosioms gentims, naikindamos jų ryšį su žeme.
Ką galima padaryti? Aš manau, kad turint pakankamai jėgų ir lėšų, galėtume pradėti susivienijimo darbą tarp jų. Vidinis jų susivienijimas juos pradėtų kelti, maitinti, jungti.
Būtent apie tai aš ir kalbėjau su indėnais kelionėje į Pietų Ameriką. Ir jie mane suprato, palaimino ir sutiko, kad reikia tai padaryti. Tačiau tam reikia būti tarp jų ir rodyti susivienijimą ne aplink vigvamą ar laužą, o išaukštintą – dvasinį. Jie tai supranta ir jaučia. Tačiau čia reikalingas ilgas darbas.

Iš 2016 m. balandžio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Irakiečiai parduoda savo inkstus

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Komentaras. Irakiečiai parduoda savo inkstus už 10 tūkstančių dolerių, kad išsigelbėtų nuo skurdo. Šalis palaipsniui virsta didžiausiu nelegalios prekybos organais centru Artimuosiuose Rytuose. Pasaulis praranda žmoniškumą.
Atsakymas. Ar gali pasaulis, kuris vystosi egoistiškai, išsaugoti žmoniškumą? Jis vis labiau nužmogėja, egoizmui mumyse augant.
Klausimas. Kaip iš to išsikapstyti?
Atsakymas. Niekaip. Priešingai, vis labiau panirsi į egoizmą, bet kadangi kentėti nenori, pasistengsi kuo mažiau matyti tai, kas vyksta. Vietoj to žmonės kurs įvairiausias tabletes, filmus, narkotikus, rengs sporto varžybas ir visa kita, kad tik užsimirštų ir nejaustų problemų.
Tai tikrasis žmogaus atvaizdas, kuriame veikia jo tikroji prigimtis, vadinama egoizmu.
Bet anksčiau ar vėliau žmogus pasieks būseną, kai aptiks, kad toliau taip gyventi negalima, nes kitu objektu, kurį bandys sukapoti ir parduoti gali tapti jo šeima. Nors jis ir šeimai bus jau abejingas.
Dabar matome, koks atotrūkis egzistuoja tarp tėvų ir vaikų, o apie sutuoktinius apskritai nėra ką kalbėti. Taigi, visa tai – natūralu. Svarbiausia – rūpintis mylimiausiuoju – savimi.
Tačiau mes esame tam tikroje gamtos programoje, matricoje, kuri mums dirba. Ir todėl ji nuosekliai veda mus į būseną, kai suvoksime blogį mūsų prigimties, kuri tvirtina, kad svarbiausias esu aš, ir panorėsime jo atsikratyti.
Kai pamatysiu, kad visiškai priklausau nuo aplinkinių, manyje išsitrins skirtumai tarp manęs ir jų. Jei jie ims su manimi gerai elgtis – man bus gerai, kitaip – gerai nebus.
Per blogį galiu pasiekti šią būseną ir pradėti galvoti, kaip ištaisyti pasaulį, nuo kurio aš priklausau kiekvieną savo egzistavimo sekundę. Tokiu būdu suvokiu būtinybę rūpintis kitais. Todėl neigiami santykiai su kitu – neišvengiami. Per juos pajaučiame tarpusavio ryšio poreikį ir tada imame taisyti pasaulį – iš būtinybės, kaip po karo, kai žmonės visi kartu ėmėsi darbų, kad sukurtų kažką bendro, gyvybiškai būtino egzistavimui.
Kai būsime priversti tai suvokti, palaipsniui pajausime, kad tarpusavio ryšyje slypi didžioji vienybės būsena, kuri atskleidžia mums visiškai naują pasaulį, naujus pojūčius.
Toks ilgasis kelias į laimę. O mokydamasis kabalos pradedi suprasti, kad viskas turi būti greitai, gražiai, gerai, nereikia laukti baisių kritimų, bjaurių būsenų. Pradėkime tai dabar ir įgyvendinkime trumpuoju keliu.

Iš 2016 m. balandžio 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

1,7 trilijono dolerių, skirtų karui

Krizė, globalizacija

Klausimas. 2015 metais pasaulio karinės išlaidos pasiekė 1,7 trilijono dolerių. Penketas šalių, kurių išlaidos didžiausios, pasiskirstė taip: pirmoje vietoje – Amerika, po to Kinija, Saudo Arabija, Rusija ir Didžioji Britanija.
Karinę galią stiprina ir Rusijos kaimynės, kurios bijo ginkluotų konfliktų: Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rumunija.
Pranešime teigiama, kad karinės išlaidos vis augs. Tačiau kodėl negalima skirti šių pinigų socialinėms reikmėms?
Atsakymas. Tai neįmanoma, nes pasaulį valdo godumas. Valstybės rūpinasi ne šalies saugumu, o tuo, kas vadinama „mano garbė, mano didybė, mano puikybė“. Ir kiekvienos valstybės sava puikybė – Rusijos viena, Kinijos kita, Amerikos trečia ir t. t.
Tai tiesiog kvailas nesuvaldomas egoizmas. Deja, tai labai gerai matyti tiek Amerikos, tiek Rusijos elgesyje. Abi valstybės nori parodyti: „Mes pirmos visur! Mes pačios stipriausios.“
Klausimas. Ar galima būtų šiuos pinigus skirti kitoms reikmėms?
Atsakymas. Pirmiausia švietimui ir auklėjimui, t. y. ne karinėms technologijoms, o žmogui lavinti. Tada mes iš tikrųjų labai greitai prieitume prie to, kad žmogus turėtų gyvenimo tikslą, galimybę jį pasiekti.
Mums neprireiktų jokių ginklų! Pakiltume iki lygmens, kuriame visos gamtos jėgos atsiskleidžia be šių mechaninių „barškalų“. O dabar mes vis labiau klimpstame į šią pelkę ir naikiname vieni kitus.
Žmonija nenori girdėti, ką sako kabalos mokslas. Yra daug priešininkų ir jų papirkta žiniasklaida, kuri stengiasi apjuodinti šį mokslą. Gaila, bet labai sunku perteikti žmonėms tikrąjį žmonijos raidos tikslą.
Nieko gero iš to neišeis, jei tik mes neatversime pasauliui akių. Turime išaiškinti, kad pati mūsų vystymosi tendencija turi būti kitokia, ir žmogus privalo tai išspręsti. O jeigu jis to nepadarys remdamasis sveiku protu ir siekiu suvokti Gamtos tikslą, tai bus atvestas į galutinį raidos tikslą kančiomis, per baisius pasaulinius karus.

Iš 2016 m. balandžio 6 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas – tarp mūsų

Dabartinės krizės be karo įveikti neįmanoma

Tegul kitas smūgis būna meilė

Komentarų nėra

Ekvadore sumokės kiekvienas

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Po žemės drebėjimo Ekvadore valdžia visiems piliečiams įveda mokestį, kad būtų padengtas trijų milijardų dolerių nuostolis.
Šalies piliečiai, valdantys daugiau nei vieno milijono dolerių kapitalą, privalės sumokėti valstybei beveik 1 proc. savo turto.
Tie piliečiai, kurių pajamos sudaro tūkstantį dolerių per mėnesį, sumokės už vieną savo darbo dieną, uždirbantieji du tūkstančius dolerių per mėnesį – už dvi dienas ir taip toliau. Iš esmės, šalies prezidentas uždėjo savo šalies piliečiams savotišką duoklę.
Kaip jūs žiūrite į tokią „lygybę“?
Atsakymas. Šaliai, žinoma, reikalinga pagalba, kad atsistatytų po tokio galingo žemės drebėjimo. Bet jie susitvarkys. Jie pasirinko teisingą metodą, nes nukentėjo visi.
Pietų Amerika – tai ypatinga teritorija. Ten dar jaučiasi persikėlėlių ir indėnų dvasia, jiems būdingas bendrumo jausmas. Jie žiūri vienas į kitą su didesne užuojauta, supratimu, didesniu širdingumu, nes dar ne visai sugadinti egoizmo ir šiuolaikinio pasaulio.
Aš manau, kad tai jiems padės. Kai kyla problema ir pradedi su ja rimtai dirbti, tai nenugrimzti į tas pačias ligas, kuriomis serga visas pasaulis, o užsiimi sveikimu.
Taigi ekvadoriečiai atsistatys ir jiems bus gerai. Baisus žemės drebėjimas ir jo pasekmės atves juos į geresnę būseną. Tai juos sustiprins ir sutelks.

Iš 2016 m. balandžio 21 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šiaurės Korėjos vandenilinė bomba

Išmokti gyventi po saule

Kur nukreipsime mums duotą jėgą?

Komentarų nėra

Komunizmo vaiduoklis grįžta

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Pranešimas. Švedijoje, Japonijoje, Šveicarijoje ir dalinai Europos centriniame banke įvestos neigiamosios palūkanos. Tai skamba kvailai – mokami pinigai už tai, kad juos skoliniesi, tačiau tai – tikrovė.
Technologijų pažanga, darbo robotizacija lemia gamybos sąnaudų mažinimą. Tokiomis sąlygomis produktai pinga, rinka užsipildo, o įdėtas į gamybą kapitalas negali atnešti maksimalios pridėtinės vertės. Ir vartotojas jau negali remti paklausos: jis aprūpintas viskuo, ko jam reikia, su kaupu.
Galų gale paskolos už palūkanas ar užmokestis už darbą – ne itin reikalingi. Pinigai pinga, dirbti už juos tampa nenaudinga. Darbdaviai turi trumpinti darbo laiką arba dalinti pinigus veltui – įvesti įmokas visam gyvenimui kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo to, dirba jie ar ne – tiesiog pragyvenimui.
Pinigų nuvertėjimas, defliacija, negalėjimas paskirstyti pridėtinės vertės, veda į gamybos priemonių nuvertėjimą; jos įgaus nulinę ir net neigiamą vertę, o dėl galimybės nedirbti atsiras kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas.
Galiausiai korporacijos pradės dalyti savo akcijas darbuotojams – tiesiog kaip premiją. Darbuotojai galės išpirkti įmonę ir padaryti ją savo nuosavybe. Marksas numatė tokią galimybę – darbininkai išperka gamybos priemones, siekiant išvengti konfrontacijos ir įmonių nusavinimo per jėgą.
Visa tai sukels giliausią kapitalizmo krizę, o žmoniją atves į komunizmą, nors kelias bus labai sunkus. Galbūt šis suvokimas privers FED ieškoti galimybės išsaugoti palūkanų normą, išlaikant skolinimosi išlaidas. Tačiau 18 trilijonų valstybinė skola visas pastangas smarkiai nuvertina.
Komentaras. Pildosi tai, ką sakė kabalos mokslas ir aš prieš daugelį metų. Gaila, kad nežiūrint į vis didėjančią kruvinų konfrontacijų grėsmę, sprendimas, kurį kabalos mokslas siūlo, lieka nepaklausus…

Komentarų nėra

Mūsų visata – grynas atsitiktinumas

Kabala ir kiti mokslai

Nuomonė. Alan Laitman, amerikiečių fizikas: jeigu tamsiosios energijos kiekis mūsų visatoje būtų šiek tiek kitoks, joje niekada nebūtų galėjusi atsirasti gyvybė.
Jeigu energijos būtų daugiau negu dabar, dar jauna visata greitėtų taip smarkiai, kad materija negalėtų susitelkti į žvaigždes ir jose besiformuojančius sudėtingus atomus.
Jeigu tamsiosios energijos būtų mažiau, visata iširtų dar prieš joje atsirandant paprasčiausiems atomams.
Iš visų galimų tamsiosios energijos kiekių, kuriuos galėtų turėti mūsų visata, faktinis jos kiekis patenka į siaurą tarpą galimybių, leidžiančių egzistuoti gyvybei. Šios galimybės pastiprinamos ne vandens, deguonies arba tam tikros biochemijos būtinybe, o pačių atomų būtinybe.
Vis dėlto kodėl viskas taip tiksliai susiderino? Fizikai įsitikinę, kad egzistuoja daugybė visatų su įvairiais tamsiosios energijos kiekiais ir reikšmėmis. Mūsų atsiradimas – atsitiktinumas. Kosminėje loterijoje su milijardais visatų mums atiteko tokia, kurioje galima gyvybė. Bet jeigu nebūtume ištraukę laimingo bilieto, skaičiuoti tikimybes nebūtų kam.
Komentaras. Kabala atskleidžia kitą mūsų visatos ir gyvybės joje priežastį – aukštesniojo proto egzistavimą. Būtent atskleidžia, o ne iškelia vis naujas teorijas. Be to, juk vis tiek lieka klausimas, kodėl atsirado materija, energija, informacija… Taigi, mano manymu, mano bendrapavardis šiuo klausimu neteisus.

Komentarų nėra

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Komentarų nėra

Lyčių kova IV d.

Vyras ir moteris

Adomas ir Ieva grįžta į Rojų
Klausimas.
Kokiu ginklu naudojasi vyras ir moteris kovodami vienas prieš kitą?
Atsakymas. Šiame kare vyras ir moteris pasitelkia platų ginklų spektrą, pradedant indais, kalėjimu, policija, viešu papeikimu iki giminaičių, vaikų, kol nepasiekia paskutinės instancijos: santykių aiškinimosi miegamajame.
Esmė ta, kad šiandien vengiame šio karo, nenorime jo.  Tad jauni žmonės nenori kurti šeimos arba tuokiasi vėlesniame amžiuje. Mes jau ne taip priklausome nuo šeimos kaip anksčiau, nes valstybė, visuomenė palaiko šeimą ir iš dalies užpildo tai, ką turėtų suteikti vyras.
Moterims naudojantis šiuolaikine buitine technika ir jai mažiau reikalinga vyriška fizinė jėga ir ji ne taip nuo jo priklausoma. Vyras mažiau priklauso nuo moters, nes turi mikrobanginę krosnelę, pusfabrikačius.
Vyras ir moteris vis labiau atitolsta vienas nuo kito. Tad jeigu vis dėlto norime išsaugoti šeimą ir tinkamą žmonijos egzistavimo formą, tuomet vyras ir moteris turi taip susijungti, kai Šchina, aukščiausioji gamtos jėga atsiskleidžia tarp jų.
Tam būtinas specialus lavinimas, išmokysiantis mus susijungti ar bent jau priartėti vienas prie kito. Šiandien tarp vyro ir moters atsirado fizinis atotrūkis, ir būtent čia turi įsikišti integralus ugdymas ir padėti jį mažinti suartinant priešingas puses.
Būtina paaiškinti vyrams ir moterims, kiek daug jie netenka atsiskyrę, ir kiek gali išlošti tinkamai susijungę, išmokti, kaip to pasiekti. Tinkamai susijungus Šchina atsiskleidžia tarp jų, tai visiškai kitas lygis, gyvenimo pojūtis, kuris vadinamas rojumi. Adomas ir Ieva grįžta į Rojaus sodą!
Jei to nedarome, tuomet prarandame ne tik galimybę gyventi Rojuje, bet ir visą šį gyvenimą, juk niekas nėra juo patenkintas.
Klausimas. Sutuoktiniai, kurie gyvena kaip Rojuje, vis tiek kovos vienas su kitu?
Atsakymas. Jie nekovos, juk jie vienas kitą papildys, nepaisant viso atsiveriančio blogio. Visus prasižengimus užklos meilė.

Iš 2016 m. kovo 31 d. 707-ojo pokalbio „Naujasis gyvenimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lyčių kova I dalis

Lyčių kova II dalis

Lyčių kova III dalis

Komentarų nėra

Lyčių kova III d.

Vyras ir moteris

Mūšis virtuvėje
Klausimas. Kodėl vyrai ir moterys amžinai kivirčijasi vieni su kitais?
Atsakymas. Mat nesuprantame, jog esame sukurti tokie skirtingi būtent tam, kad papildytume vienas kitą. Užuot sprendę šią problemą, bėgame nuo jos lyg vaikai.
Galų gale problema išsikeroja ir tiek spaudžia mus, kad šeima apskritai ima irti. Atitolstame vienas nuo kito ir nenorime tuoktis, gimdyti vaikų. Slepiamės nuo problemos sprendimo, nes nežinome, kaip ją išspręsti, ir nenumanome, jog tai svarbiausia, ką reikia atlikti. Jeigu rastume sprendimą ir papildytume kits kitą, tai pasiektume amžiną ir tobulą gyvenimą.
Tai ne šiaip gražūs žodžiai. Mažų mažiausia, pajaustume tobulumą savo žemiškame egzistavime šiame pasaulyje – Rojų tiesiog čia ir dabar.
Kol kas, užuot papildę vienas kitą, kariaujame, norėdami turėti valdžią priešingos lyties atžvilgiu. Mūsų egoizmas neleidžia mums nieko kito, netgi jeigu mylime partnerį.
Arba esu pasiruošęs nusilenkti ir priimti sutuoktinės valdžią, bet tik su sąlyga, kad ji supranta, kaip turi man komanduoti. Čia slypi ypatingas malonumas it vaiko, besilepinančio ant mamos rankų.
Klausimas. Ką vyras ir moteris nori laimėti šiame lyčių kare?
Atsakymas. Abu egoistai ir nori bet kokiu būdu valdyti priešingą pusę. Moteris nori, kad vyras jai tarnautų, o vyras nori to paties iš moters. Tik kiekvienas išreiškia tai skirtinga forma.
Vyras reikalauja, jog turėtų viską, kas reikalinga namuose, nes moteris – tai namai. O moteris reikalauja iš vyro, kad vyras visąlaik galvotų apie ją, būtų visiškai jai atsidavęs lyg pasaulio karalienei.
Tai paprasta, žemiška, egoistinė psichologija, kuria vadovaujasi bet kuri pora – nuo labai mylinčios iki nesėkmingiausios. Iš esmės, bet kuriuo atveju tai du egoistai, atsiradę bendroje teritorijoje ir todėl kovojantys vienas su kitu.
Jie turi būti susiję tarpusavyje: juos jungia bendri vaikai, turtas, padėtis visuomenėje, ir todėl kiekvienas visuomet kovoja už savo laisvę šeimoje, bet tik skirtinga forma. Moteriai patinka būti priklausomai nuo vyro, bet ji laukia, kad jis bus be galo be krašto jai atsidavęs ir visada sukiosis aplink ją.
Šio noro neįmanoma pripildyti. Moteris nori, kad vyras ją visą laiką pripildytų, kitaip tariant, galvotų ir rūpintųsi ja, jos vaikais, namais, ir visas jo gyvenimas būtų pašvęstas vien rūpesčiui apie šeimos lizdą. Vyras tam tikru mastu pasiruošęs tuo rūpintis, bet jis nori jaustis nepriklausomas, o ne toks supančiotas, kaip iš jo reikalauja moteris. Čia savaime suprantama kyla konfliktas.
Vyras nori iš moters, kad ji būtų atsidavusi vaikams bei namams ir kuo labiau rūpintųsi vyru nesuvaržydama jo laisvės.

Iš 2016 m. kovo 31 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 707 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Lyčių kova I dalis

Lyčių kova II dalis

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, I dalis

Klausimas. Kodėl vyrai ir moterys amžinai kivirčijasi vieni su kitais?
Atsakymas. Mat nesuprantame, jog esame sukurti tokie skirtingi būtent tam, kad papildytume vienas kitą. Užuot sprendę šią problemą, bėgame nuo jos lyg vaikai.
Galų gale problema išsikeroja ir tiek spaudžia mus, kad šeima apskritai ima irti. Atitolstame vienas nuo kito ir nenorime tuoktis, gimdyti vaikų. Slepiamės nuo problemos sprendimo, nes nežinome, kaip ją išspręsti, ir nenumanome, jog tai svarbiausia, ką reikia atlikti. Jeigu rastume sprendimą ir papildytume kits kitą, tai pasiektume amžiną ir tobulą gyvenimą.
Tai ne šiaip gražūs žodžiai. Mažų mažiausia, pajaustume tobulumą savo žemiškame egzistavime šiame pasaulyje – Rojų tiesiog čia ir dabar.
Kol kas, užuot papildę vienas kitą, kariaujame, norėdami turėti valdžią priešingos lyties atžvilgiu. Mūsų egoizmas neleidžia mums nieko kito, netgi jeigu mylime partnerį.
Arba esu pasiruošęs nusilenkti ir priimti sutuoktinės valdžią, bet tik su sąlyga, kad ji supranta, kaip turi man komanduoti. Čia slypi ypatingas malonumas it vaiko, besilepinančio ant mamos rankų.
Klausimas. Ką vyras ir moteris nori laimėti šiame lyčių kare?
Atsakymas. Abu egoistai ir nori bet kokiu būdu valdyti priešingą pusę. Moteris nori, kad vyras jai tarnautų, o vyras nori to paties iš moters. Tik kiekvienas išreiškia tai skirtinga forma.
Vyras reikalauja, jog turėtų viską, kas reikalinga namuose, nes moteris – tai namai. O moteris reikalauja iš vyro, kad vyras visąlaik galvotų apie ją, būtų visiškai jai atsidavęs lyg pasaulio karalienei.
Tai paprasta, žemiška, egoistinė psichologija, kuria vadovaujasi bet kuri pora – nuo labai mylinčios iki nesėkmingiausios. Iš esmės, bet kuriuo atveju tai du egoistai, atsiradę bendroje teritorijoje ir todėl kovojantys vienas su kitu.
Jie turi būti susiję tarpusavyje: juos jungia bendri vaikai, turtas, padėtis visuomenėje, ir todėl kiekvienas visuomet kovoja už savo laisvę šeimoje, bet tik skirtinga forma. Moteriai patinka būti priklausomai nuo vyro, bet ji laukia, kad jis bus be galo be krašto jai atsidavęs ir visada sukiosis aplink ją.
Šio noro neįmanoma pripildyti. Moteris nori, kad vyras ją visą laiką pripildytų, kitaip tariant, galvotų ir rūpintųsi ja, jos vaikais, namais, ir visas jo gyvenimas būtų pašvęstas vien rūpesčiui apie šeimos lizdą. Vyras tam tikru mastu pasiruošęs tuo rūpintis, bet jis nori jaustis nepriklausomas, o ne toks supančiotas, kaip iš jo reikalauja moteris. Čia savaime suprantama kyla konfliktas.
Vyras nori iš moters, kad ji būtų atsidavusi vaikams bei namams ir kuo labiau rūpintųsi vyru nesuvaržydama jo laisvės.

Iš 2016 m. kovo 31 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 707 laida

Komentarų nėra

Lyčių kova II d.

Vyras ir moteris

Vyras ir moteris grįžta į Rojaus sodą
Klausimas. Karas tarp vyrų ir moterų vyksta tam, kad galiausiai visiškai papildytume kits kitą?
Atsakymas. Vienas negali be kito. Iš pradžių Kūrėjas sukūrė vyrą ir moterį, dvi jėgas: pliusą ir minusą, kad papildytume vienas kitą. Negalime egzistuoti vienas be kito. Tačiau patys turime pasiekti, kad tarpusavyje papildytume vienas kitą ir ties tuo sutelktas visas gyvenimas.
Jei mums nereikėtų kurti tarpusavio ryšio, tai apskritai nebūtų prasmės gyventi šioje žemėje. Gyvenimo prasmė – išmokti susijungti su absoliučia, idealia forma, nes papildydami vienas kitą, pasiekiame absoliučią būseną, apie kurią pasakyta: „Vyras ir moteris – Šchina tarp jų“.
Kitaip tariant, tarp jų atsiskleidžia aukštesnioji jėga. Bet tik su sąlyga, kad šis vyras ir ši moteris tinkamai tarpusavyje susijungia.
Kalbama netgi ne apie konkretų vyrą ir moterį, o apie pačias sąvokas kaip apie apibendrintą atvaizdą, turintį savyje visas vyriškas ir visas moteriškas savybes. Tinkamai tarpusavyje susijungę jie būtent tokia forma atskleidžia aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį amžiną ir tobulą gyvenimą.
Iš čia paaiškėja, kad prieš mus – didžiausia, esminė problema, iš kurios sukurtas visas pasaulis tam, kad ją išspręstume. Iš šio sprendimo suprasime visos tikrovės sprendimą.
Tačiau dažniausiai mėginame pabėgti nuo šio žaidimo, nes nesuprantame, ką su ja daryti. Kiekvienas savo asmeniniame gyvenime, šeimoje, stengiasi užmaskuoti šį konfliktą, tarsi viskas gerai. Nors šeimyninių santykių viduje slypi begalė problemų.
Mes netgi nežinome, kas yra idealūs vyro ir moters santykiai. Mes tokie priešingi, kad neužteks gyvenimo, kad patenkintume visus priešingos lyties poreikius. O vyras apskritai nesukurtas taip, kad suprastų moterį ir derintųsi prie jos. Tai ir reikia ištaisyti.
O moteris savo su reikalavimais vyrui gali būti tokia įkyri ir reikli, jausdama savo priklausomybę nuo jo, kad galbūt tai irgi reikia išsitaisyti. Ne ta prasme, kad ji nuo jo atitoltų, o kad iš naujo suformuotų savo reikalavimą kitaip: tikslo atžvilgiu, kurio ji kol kas neturi.
Klausimas. Per visą istoriją moterys bando pasiekti tam tikrą pusiausvyrą santykiuose su vyrais ir todėl kovoja už savo nepriklausomybę ir lygybę. Ar kiekviena pusė turi tapti nepriklausoma, kad paskui susijungtų tarpusavyje?
Atsakymas. Taip tolstame vienas nuo kito ir bėgame nuo problemų sprendimo. Uniseksas tampa madingas, ignoruojama šeima. Nenorime suprasti, kad per mūsų tarpusavio ryšį galima pasiekti absoliutų, amžiną, ypatingą gyvenimą, ir laikome šį ryšį problema, nuo kurio bėgame kaip įmanydami.
Galiausiai šiuolaikiniame pasaulyje yra daugybė vienišų moterų ir vyrų. Susitikinėjame, kai mums norisi, – nesvarbu, su kuo, kada ir kaip. Tarsi sumenkiname ryšio tarp vyro ir moters svarbą iki sekso, apribodami ją tik seksualinių poreikių tenkinimu.
Bet tai visiškai neteisinga. Juk čia turi būti jausmais grįstų dvasinių santykių sistema, leidžianti mums tapti viena siela abipusiai papildant kits kitą. Kitaip tariant, ji turi būti visiškai kitame lygmenyje, ne gyvūniniame, kurio pagrindas kūno poreikiai.
Neneigiu seksualinių santykių poreikio – normalus žmogus be šito negali išsiversti.  Tačiau mums reikia pakelti ryšį tarp vyro ir moters į sielų lygmenį, kad tarp mūsų įsiviešpatautų Šchina, aukštesnioji jėga. Turime susijungti dėl šio tikslo, juk tik per tinkamą mūsų tarpusavio ryšį galėsime įgyti rojišką gyvenimą.
Iš pradžių Rojaus sode vyras ir moteris tarsi buvo kartu – tokie, kokius juos sukūrė Kūrėjas. Tačiau paskui Kūrėjas išvijo juos iš Rojaus sodo, nes jie ėmė tolti vienas nuo kito ir taip iš Rojaus sodo nusileido į mūsų pasaulį, kur kiekvienas egzistuoja atskirai.
Jeigu dabar teisingai susijungsime tarpusavyje, kad taptume viena širdimi, tai pakilsime atgal į Rojaus sodą, būseną, kai pajausime savo gyvenimą kaip amžiną ir tobulą!
Būtent taip patenkama į Rojų. Nesuprantu, kodėl žmonės galvoja, kad yra kokie nors kiti metodai ten patekti. Žmonija labai klysta, manydama, kad į Rojų galima patekti laikantis religinių tradicijų. Mes turime sukurti deramus santykius čia, šioje žemėje ir būtent per juos grįšime atgal į Rojų.
Kas yra Rojaus sodas? Tai vyras ir moteris, vėl tapę vienu žmogumi, kuris gyvena viename bendrame nore, kuriame įsiviešpatauja aukštesnioji jėga, Kūrėjas.

Iš 2016 m. kovo 31 d. 707-ojo pokalbio „Naujasis gyvenimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lyčių kova I dalis

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, I dalis

Integralios šeimos paslaptis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai