Pati pilnavertiškiausia savybė

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманDavimo savybė – pati pilnavertiškiausia, nepriklausoma aukštesnė savybė, kurią galime atskleisti. Todėl, jei norime užmegzti ryšį su Kūrėju, turime įvaldyti šią savybę – davimo savybę.
Bet kad išmoktume suprasti šią savybę, ją jausti, graduoti, kaip nors suteikti jai įvairius vardus, turime kultivuoti tarpusavyje įvairius ryšius. O kad suprastume, kokie mūsų tarpusavio ryšiai galimi (kad visi išvystytume save), esame sukurti visuomenėje priešingi – vyrai ir moterys.
Mums reikia pasiekti būseną, kai virš visų egoistinių atstūmimų, kuriuos Kūrėjas specialiai sukūrė kaip priešingus davimo savybei, priartėjame prie tokio tarpusavio ryšio, kuris vadintųsi meilė artimui. O meilė bus tada, kai imi suvokti kitą ne kaip save, o aukščiau savęs, kai kitas tau tampa svarbesnis už tave.

#292091

Iš 2022 m. sausio 6 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinio pripildymo metodika

Ar yra gamtoje grynas davimas?

Įgyti davimo ir meilės savybę

Komentarų nėra

Maginis skaičius septyni

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kai ieškojau informacijos apie stebuklus, visuose sąrašuose buvo skaičius septyni, pavyzdžiui, septyni pasaulio stebuklai ir t. t. Kodėl būtent septyni? Koks tai maginis skaičius?
Atsakymas: Septyni – maginis skaičius, pabrėžiantis, kad kalbama apie kažką, kas aukščiau gamtos.
Dešinė, kairė, priekis, užnugaris, viršus, apačia – šešios pusės, kurios mus uždaro tarsi į kubą, o septintoji – išeina už jo ribų. Todėl skaičius septynis toks simbolinis. Ji simbolizuoja kažką, kas išeina už šio pasaulio rėmų.

#290724

Iš 2021 m. lapkričio 30 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar jums nutiko stebuklų?

Mostelėjimas stebuklinga lazdele

Tikras stebuklas

Komentarų nėra

Pažink save!

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Materialiame gyvenime žmogus turi pasitenkinti tuo, kas jam būtina. Jis neįstengs išgyventi žemiau nei šis lygmuo. Kaip žmogus gali apibrėžti, ko jam reikia?
Atsakymas: Jūsų dvasinė raida suteiks tuos materialius poreikiui, kurie jums būtini. Nereikia nustatyti kokių nors griežtų, priverstinių kriterijų, spausti savęs ir kitų, reikia užsiimti vidine raida – tai, apie ką kalba kabala.
Vos tik šito imsitės, pradėsite praeiti įvairiausias būsenas, kartais ne itin malonias, nes pamatysite, kas esąs, koks žmogus. Ir pamažu transformuodamiesi pagal tai, kas jums atsikleis, imsite reikalauti iš savo gyvenimo daugiau ar mažiau.
Jokiu būdu nereikia nieko keisti savyje ir veikti pagal kokius nors kanonus, knygas, svetimus patarimus. Remdamasis savo vidiniais pokyčiais, žmogus pats keisis, keis savo aplinką, kitaip žvelgs į pasaulį.
Kabala sako, kad tai pats natūraliausias mūsų raidos, pažinimo kelias, kuriuo einame į harmoniją. Kitaip tariant, nieko nereikia daryti, tiesiog nuolatos atskleisti save ir pasaulį. Tai savęs pažinimo procesas.
Ir kai pažinsi save, savaime imsi atskirti blogą nuo gero, rinksies, kas geriau. Taip viskas keisis natūraliai, tolygiai, be pastangų.

#290718

Iš 2010 m. sausio 15 d. TV laidos „Iš arti. Kentaurai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tirti patį save

Suprasti save

Racionalus vartojimas harmoningoje visuomenėje

Komentarų nėra

Ką duoda vidinė žmogaus sandara?

Gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Tarkime, kančios atvedė žmogų prie gyvenimo prasmės klausimo. Kaip žmogus ims vystyti savyje „žmogaus“ lygmenį?
Atsakymas: Jeigu žmogui iš tikrųjų kyla tikras klausimas apie gyvenimo prasmę, jis ateina į kabalą.
Jis instinktyviai jaučia, kad kažkur yra šaltinis, galintis jam duoti atsakymą į šį klausimą. Ieškodamas jis susiduria su įvairiais pseudo šaltiniais, kurių studijavimas užtrunka nuo penkių iki dvidešimties metų. Bet galiausiai jis nepasitenkina jais ir randa kabalos mokslą.
Klausimas: Tačiau studijuojantis kabalą žmogus gyvena visuomenėje. Jis normalus pilietis, jis dirba, tarnauja kariuomenėje, tuokiasi. Kaip rasti tinkamą pusiausvyrą tarp dvasinės raidos ir viso kito?
Atsakymas: Aukštesniosios jėgos siekimas, savęs suvokimas ir supratimas apibrėš ir likusį jo gyvenimą.
Jis neturi būti gudročius, neturi išgalvoti, kaip sudarytas šis gyvenimas. Nežinodamas bendrų gamtos dėsnių, žmogus neįstengs sutvarkyti savo gyvenimo.
Harmonijos siekis, aukštesniosios jėgos siekimas (ką atskleidžia kabala) – būtent tai yra vidinis tvarkymasis, kurio žmogus sulaukia studijuodamas kabalą. Jo savybės, jo tikslai, jo lūkesčiai, jo kaita – vis šios žmogaus patiriamos metamorfozės atveda jį į būseną, kai yra priverstas pertvarkyti save, savo požiūrį į pasaulį, ir galiausiai pertvarkyti pasaulį. Ši būsena nulemia viską.
Kitaip tariant, mums nereikia tikslingai, dirbtinai ką nors laužyti šiame pasaulyje. Keisdamiesi pamažu pakeisime ir pasaulį aplink.

#290685

Iš 2010 m. sausio 15 d. TV laidos „Iš arti. Kentaurai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Išeiti į naują egzistavimo lygmenį

Gamta suteikia mums galimybę pakilti

Komentarų nėra

Ar jums nutiko stebuklų?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar su jumis nutinka stebuklų, kurių logiškai nepaaiškinsi?
Atsakymas: Ne, galiausiai visuomet juos suprasdavau ir paaiškindavau. Stebuklas – tai kas išeina už mūsų klasikinių, kasdienių įsivaizdavimų.
Tačiau pakyli į aukštesnį suvokimo lygmenį, supranti, kad tai įprastiniai gamtiniai, natūralūs reiškiniai. Tik mūsų lygmenyje jų nematyti, ir jeigu jie kur nors atsiskleidžia, juos vadiname stebuklais.
Klausimas: Bet kol nepakilote, laikėte tai stebuklu?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Ar vyko kas nors, kas prieštarautų gamtos dėsniams?
Atsakymas: Nieko panašaus nebuvo. Juk jeigu to nepaaiškinsi mano tirtais gamtos dėsniais, reiškia reikia juos pridėti prie tų dėsnių.
Klausimas: Tarkime, jei pamatytumėte skrendantį žmogų, tai jums būtų stebuklas?
Atsakymas: Jei įprastine levitacija to nepaaiškinti, tada, žinoma, tai stebuklas.

#290693

Iš 2021 m. lapkričio 30 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudie, stebuklų šalie

Tikras stebuklas

Stebuklų pasaulyje nebūna!

Komentarų nėra

Už įprastinio nusistatymo ribų

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Stebuklu paprastai laikomas įvykis, kurį galima paaiškinti mistiniu aukštesniosios jėgos įsikišimu. O kaip jūs apibrėžtumėte stebuklą?
Atsakymas: Stebuklas – tai, ką galime stebėti, bet negalime paaiškinti. O jeigu nematome, tai jo ir nėra. Todėl stebėti – pirmoji sąlyga.
Antroji sąlyga – negebėjimas paaiškinti kokio nors reiškinio savo įprastiniais, žemiškais įsivaizdavimais, tuo, ką turite savo rankose, kas remiasi mokslu ar patirtimi.
Klausimas: Priimta laikyti, kad stebuklas – tai, kas gali nutikti tik tikintiems žmonėms, linkusiems visur matyti dievišką pasireiškimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad stebuklai dažniausiai nutinka su tais, kurie jaučia grėsmę savo egzistavimui.
Kaip manote, kam dažniausiai nutinka stebuklai?
Atsakymas: Pirmiausia reikia tiksliai išsiaiškinti, kas yra stebuklai. Jeigu paimsime mažą vaiką ar tiesiog suaugusį žmogų ir jiems ką nors rodysime, kas pranoksta jų gamtos suvokimą, tai, žinoma, jie suvoks tai kaip kažką neįprasto, stebuklingo, išeinančio už jų įprastinių suvokimo rėmų.
Aplink mus labai daug tokių įvykių, kurių negalime paaiškinti. Nejau tiksliai žinau, ko laukiu? Ne. Bet jeigu tai netikėtai nutinka už minutės, galiu sakyti, kad tai stebuklas.
Nėra tikslaus stebuklo apibrėžimo. Arba šis reiškinys man neaiškios kilmės, arba tai netikėtas įvykis, arba neįtikėtinas įvykis mano suvokimo požiūriu, arba neįtikėtas įvykis žvelgiant iš šiuolaikinio mokslo pozicijų, tačiau rytoj jis gali tapti įprastu reiškiniu.
Kitaip tariant, visa tai subjektyvu konkrečiu metu žmogaus atžvilgiu.

#290647

Iš 2021 m. lapkričio 30 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukite iš kabalisto stebuklų!

Tikras stebuklas

Tai buvo tikras stebuklas!

Komentarų nėra

Gamtos valdomi

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманMūsų pasaulyje žmonės yra gyvūnai ta prasme, kad kaip gyvūnai, neturi valios laisvės.
Aukštesnioji jėga (bendra gamta) valdo mus taip, kaip ir visą gyvūnų pasaulį, todėl praktiškai nieko nuo jų nesiskiriame. Dabar vis labiau tai atskleidžiami, tirdami genus, hormonus, psichologiją.
Pavyzdžiui, matome, kokie panašūs dvynių, augusių toli vienas nuo kito, likimai: jų gyvenama aplinka, vaikai, šeima, nors jie tarpusavyje nesusiję. Kitaip tariant, žmogus apibrėžiamas iš vidaus, ir netgi išorinės sąlygos ne itin jį pakeičia. Viskas sudėta mumyse. Gamta mus valdo ir veda mus per gyvenimą.
Mums, kaip mažiems vaikams atrodo, kad esame laisvi. Bet vaikai nuolatos globojami suaugusiųjų, visąlaik juos sekame, ir mums atrodo, kad jie laisvi. Tas pats ir su mumis – galvojame, esą laisvi, nes esame akli.
Klausimas: O kodėl tuomet žmogus veržiasi prie muzikos, poezijos prie dar ko nors pakylėto?
Atsakymas: Ir gyvūnai dainuoja, šoka, žaidžia vieni su kitais. Tiesiog žmoguje tai labiau išvystyta.
Nesakau, kad žmogus visiškai nesiskiria nuo gyvūnų. Skiriasi. Jis turi vaizduotę, daugybę papildomų savybių. Bet jis neatitinka „žmogaus“ sąvokos ta prasme, kaip taip apibrėžia kabala.

#290585

Iš 2010 m. sausio 15 d. TV laidos „Iš arti. Individas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas priklauso nuo žmogaus?

Ko iš mūsų nori gamta?

Kūrėjo valdomi

Komentarų nėra

Ypatinga akimirka gyvenime

Gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Sakote, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirka, kai jam iš aukščiau duodama galimybė realizuoti savo individualumą, sielą, kitaip tariant, pasiekti aukštesniojo, amžino egzistavimo. Kokia ta akimirka?
Atsakymas: Kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirka, kai jis jaučia turįs rasti egzistavimo tikslą, sužinoti, kodėl gyvenąs. Beje, nebūtinai iš blogos būsenos. Žmogus tiesiog jaučia, kad privalo rasti save, kad tai ne tikras gyvenimas, be jo yra kažkas kito.
Negali būti, kad jis toks būtų. Tai kažkoks žaidimas, kažkoks sapnas, kažkas, ko iš tikrųjų neegzistuoja. Ir visi jį žaidžia, visi tarsi apsimeta: štai aš gimiau, gyvenu, štai mano šeima, vaikai, štai aš dirbu, lakstau paskui kokius nors pasiekimus. Žaidimas.
Tai toks pat žaidimas, kaip žaidžia vaikai. Tik sau jį pavertėme itin rimtu. O koks čia rimtumas? Nieko čia nėra.
Ir išeitų, kad kai imu šitai jausti, kyla klausimas: „Ką daryti toliau?“ Kur manyje yra kažkas, kur neapsimetinėčiau, nežaisčiau? Kažkas išties esančio viduje, giliai, kažkas subtilaus, prie ko net baisu prisiliesti – mat labai skaudės.
Kai žmogus pasiekia tokią būseną, jis gauna galimybę tirti gyvenimą.

#290553

Iš 2010 m. sausio 15 d. TV laidos „Iš arti. Individas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikroji likimo dovana

Noras suprasti prasmę

Atskleisti gyvenimo prasmę

Komentarų nėra

Vulkano išsiveržimas dvasiniu požiūriu

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kokios veiklos turi imtis žmogus, kad gamta nekoreguotų mūsų žiauriais metodais?
Atsakymas: Tegu žmogus koreguoja save. Koreguoti – reiškia judėti prie abipusės pagalbos, tarpusavio supratimo.
Žmogus žmogui – draugas, pagalbininkas, užjaučiantis asmuo. Svarbiausia – geras ryšys tarp žmonių! O savo neigiamais santykiais išaukiame gamtoje nuolatinius išsiveržimus.
Klausimas: Visuose šaltiniuose rašoma tik apie dvasines žmogaus būsenas. Ką reiškia „vulkano išsiveržimas“ dvasiniu požiūriu?
Atsakymas: Tai veržlus judėjimas į pusiausvyrą, kai kyla didžiulis spaudimas. Tai pasireiškia ir išorėje.
Tačiau galime visą gamtą paversti nuostabia, be jokių ekologinių ir kitokių problemų, su kuriomis susiduriame.
Viskas priklauso tik nuo mūsų tarpusavio santykių. Todėl tikiuosi, kad žmonija, vis dėlto dar pakentės šiek tiek, tačiau paskui ims klausyti, ką sako kabala.

#290603

Iš 2021 m. lapkričio 24 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Komentarų nėra

Nauja pasaulinės dramos vija: „Omikronas“

Koronavirusas

каббалист Михаэль ЛайтманŠiame žmonijos raidos etape gamta iš mūsų laukia vienybės, kad bent jau egoistinių paskatų vedini įsisąmonintume, esą vienoje planetoje (kuri kažkur sparčiai juda didžiuliame kosmose) stipriai priklausomi vieni nuo kitų. Niekas mums nepadės, patys turime organizuoti savo gyvenimą šioje Žemėje.
Tai mūsų namas, mažas kaimas. Ir jeigu nesutvarkysime šio gyvenimo, kad visi Žemės gyventojai galėtų gyventi ramiai, gerame pasaulyje, rūpindamiesi mūsų planeta, tai nepajėgsime joje išgyventi.
Tai problema, nes gamtos programa neleis mums bandyti dar kartą, kad pradėtume viską iš naujo ir ištaisytume savo klaidas. Privalome visąlaik eiti pirmyn pagal gamtos programą, o gamta priklausomai nuo mūsų raidos iš mūsų reikalaus vis griežčiau laikytis vienybės dėsnių, daugialypiškesnio ir kokybiškesnio ryšio.
Ir mums teks atitkti šiuos reikalavimus. Kol kas ne itin nutolstame nuo formos, būtinos mūsų raidos lygmeniui, ir gamta atleidžia mums mūsų klaidas. Bet jeigu stipriai ją sugriauname, gauname gamtos smūgius: sausras, ugnikalnių išsiveržimus ir t. t. Jei mūsų susiklaidymas pranoksta visas ribas, tai gamta reaguoja globalia pandemija.
Ir, žinoma, šis paskutinis virusas „omikron“ tėra dar viena grandis ilgoje grandinėje. Už jo rikiuojasi ištisa tokių negatyvių poveikių žmogui ir žmonių visuomenei armija, kad negalėsime išgyventi. Gamta muš mus, kol Žemėje liks nedidelis žmonių būrelis, kurie supras, kad nėra išeities, ir sukurs tarpusavyje tinkamus santykius.
Kiekviena nauja epidemijos banga priimama kaip nemalonus siurprizas. Mums jau atrodė, kad virusas beveik įveiktas, ir staiga jis smūgiuoja dar stipriau. Bet kodėl visi galvojo, kad virusas išnyks? Juk jis atėjo su tam tikru tikslu, kad sukrėstų mus ir padėtų suprasti, kad mums trūksta vienybės.
Ir jeigu dirbame prie abipusės, draugiškos vienybės, galime tuo ištaisyti situaciją. Tik tai yra tikrasis vaistas. O jeigu čia nieko neatlikome, tai kaip visada nutinka su užleista liga – ji pasireiškia sunkesnėmis būsenomis. Jei ligonis negauna tinkamo vaisto, liga progresuoja, ir ji pati nesibaigia.
Liga tampa chroniška, o mums atrodo, kad ji pasibaigė. Tačiau ne, tai tik šuolis į dar rimtesnį susirgimo lygmenį.
Vėl prasideda ta pati istorija: karantinas, apribojimai, baimės, nauji skiepai. Juk per du epidemijos metus nieko neišmokome ir nesupratome, kas svarbiausia: su kokiu tikslu mums atėjo koronavirusas ir ką turime jam pastatyti priešpriešiais (be medicininio gydymo ir viso kito).
Virusas reikalavo iš mūsų, kad suartėtume, susivienytume. Jis atėjo kviesdamas jungtis į vieną sistemą. Juk virusas smogė visiems, ir privalėjome padėti artimui ir taip būtume panaikinę epidemiją. Virusas kvietė visus rūpintis visais. Bet argi tai atlikome?
Visiems uždėjome kaukes, atitolome saugiu atstumu, – tai irgi gerai. Nors fizinis atitolimas ir prieštarauja vienybei, bet tai irgi prieštarauja mūsų egoizmui. Jeigu kiekvienas turi negatyvų norą kito žmogaus atžvilgiu, tai kuo toliau, kuo labiau izoliuoti esame vieni nuo kitų, tuo geriau. Tai nuramina situaciją, ką patvirtina testai.
Bet visgi tai nėra sprendimas. Gamta verčia mus rasti tikrą sprendimą. Bet mes jo neieškojome, o tik paslėpėme savo egoizmą po kauke.

#290490

Iš 2021 m. lapkričio 28 d. pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Koronavirusas perkuria mūsų gyvenimą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai