Klausimas: Jūs sakote, kai žmogus „išeina iš savęs“, iš savo egoizmo, jis plevena aukščiau savo būsenų, savo ligų, jis jaučia save kitaip. Kaip paaiškinti žmogui, ką reiškia „išeiti iš savęs“?
Atsakymas: Žinoma, kad viskas priklauso nuo nervų, nuo mūsų mąstymo, nuo to, kokios būsenos yra žmogus. Juk bet kuris pranešimas – blogas ar geras – gali  sukelti žmogaus būsenos pablogėjimą arba pagerėjimą. Kitaip tariant,  matome, kad žmogus – dvasiška būtybė ta prasme, kad jo savijauta priklauso nuo dvasinės būsenos.
Todėl pats svarbiausias mūsų uždavinys, kad žmogus nuolatos gautų teisingą papildymą iš aplinkos ir suprastų, kad turi visą laiką ieškoti šio papildymo savyje ir aplinkoje. Tada jis visada bus sveikatos viršūnėje.

Iš 2013 m. balandžio 7 d. TV programos „Ateities medicina“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vaistai nuo visų ligų

Kolektyvo galia: stabilus altruizmas

Kaip būti laimingam

Klausimas: Kodėl žmonės taip nusiteikę prieš kabalą, kad būtina slėpti, iš kur mūsų žinios, kad jie nors šiek tiek jų paklausytų?
Atsakymas: Kabala – egoizmo priešininkas, o egoizmas – visa mūsų prigimtis.
Kabala, skirtingai nei religijos, kalba ne apie tautų atitolimą, o apie jų suvienijimą į bendrą visumą, apie „pamilk kitą kaip save“.
Kabala neigia bet kokią mistiką, jos tikslas – Aukštesniosios jėgos, Kūrėjo atsiskleidimas kiekvienam šiame gyvenime. Taip ji aiškiai pasako apie tai, kas yra vienintelis pažinimas, pagrįstas Aukštesniąja gamtos jėga, o ne mūsų spėlionėmis. Juk šiandien pats mokslas atsiskleidžia ne labiau nei spėlionė, kurioje viskas yra sąlygiška.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Religijos integraliame pasaulyje

Kabala ir religija

Norėdami niekada nekristi dvasiniame darbe, turime patys ieškoti šio darbo trūkumų, kai esame pakilime. Kaip išminčiai sakė: „Senolis eina susilenkęs ir visada žiūri į žemę, tarsi ieškodamas, iš anksto saugodamasis, kad kažko nepamestų“. Papildomai patartina užpildyti savo laiką pagal nekintančią dienotvarkę, įsipareigojant platinti, versti, rašyti straipsnius, budėti virtuvėje ir t.t.
Jei žmogus nuolatos užsiėmęs privalomais darbais, nesvarbu kokiais, tai išsigelbės nuo kritimo, nes bus priverstas padaryti kažką, kas susiję su dvasiniu tobulėjimu, bet kurios būsenos būdamas. Kitu atveju jis tai darys tik tol, kol jaus pakilimą.
Bet po jo krentame, pradžioje to nė nejausdami. Nukristi labai lengva, tad žmogui kurį laiką dar atrodo, kad jis yra pakilime. Ir materialiajame gyvenime leistis nuo kalvos lengva. Tu dar jautiesi aukštai, o iš tikrųjų leidiesi. Ir kai leidiesi, jau nesinori nei atversti knygos ir skaityti, nei klausyti, nei mokytis – ši abejingumo būsena užklumpa ir valdo, tada jau labai sunku iš jos ištrūkti.
Todėl būtina nusistatyti aiškią dienotvarkę, kuri tikrai laikys žmogų. O visi kiti patarimai, žinoma, teisingi, bet praktiškai jų beveik neįmanoma įgyvendinti. Tai dėsnis, bet kad jo laikytumeisi, turi susiorganizuoti griežtą dienotvarkę, įsipareigodamas visą laiką dirbti dvasinį darbą. Tai aš jums patariu iš savo patirties.

Iš 2013 m. balandžio 28 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvus kelias į tikslą

Kasdieninė pamoka visai dienai

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Klausimas: Žmonės su tašku širdyje turi būti integraliosios metodikos tarpininkais. Ar neįžeidžia pasaulio žmonių tai, kad apie juos kalbama, kaip apie išrinktuosius?
Atsakymas: Išskirtinumo pagrindas ne egoizmas, o tarnystė. Dėl to nėra jokios didybės, puikybės ar garbės, būdingų egoizmui.
Kryptis priešinga: jei žinau daugiau ir esu dvasiškai stipresnis nei kiti, bet tai nukreipiu ne į save, o noriu viską atlikti tik dėl Kūrėjo, tai viskas yra nuostabiai subalansuojama. Nes suteikti Kūrėjui malonumą (tai, iš esmės, yra išsitaisymo tikslas), įmanoma tik tada, kai susijungia šios dvi priešingos dalys: žmonės su tašku širdyje ir pasaulio žmonės.
Grupė, vadinama „Izraeliu“, nukreipta tiesiai į Kūrėją („Israel“ – „jašar-El“ reiškia „tiesiai pas Kūrėją“), veikia kartu su antrąja grupe, vadinama tiesiog žmonija – pasaulio žmonėmis. Abiem grupėms reikia viena kitos.
Jų abipusis išsitaisymas slypi tame, kad pasaulio žmonės spaudžia „Izraelį“, norėdami, kad jis kuo greičiau atliktų savo misiją, o „Izraelis“, suprasdamas tai, sąmoningai greitina savo išsitaisymą – pasiruošimą, kad taptų auklėtojais, tarnaujančiais pasaulio žmonėms. Tai veikia tarp jų viename lygyje ir nukreipia juos bendrai judėti Kūrėjo link.
Todėl abi dalys visiškai lygiareikšmės. Negana to, „Izraelis“ pagal savo dvasinį pakilimą, įsikūnijimą ir, svarbiausia, savo misijos įgyvendinimą, vis labiau jaučiasi įsipareigojęs, tarnaujantis, dirbantis pasaulio žmonėms.
Kadangi ši būsena, duota Kūrėjo, išeina iš vienos šaknies, joje nėra aukštesniųjų ir žemesniųjų – viskas siejasi su Kūrėju ir viskas skirta Jam. Todėl kiekvienas, atlikdamas savo misiją, savo darbą, papildydamas visą bendrą paveikslą, tampa absoliučiai lygiavertis su kitais.
Nors čia, neabejotinai, egzistuoja vedantieji ir vedamieji. Neįmanoma būti vedančiuoju, jei vedamasis iš tavęs nieko nereikalauja, jei jis nesutinka su tavimi, nepastūmėja tavęs – darbas visur turi būti abipusis.
Galiausiai, kai žmogus šitaip pradeda vidinį pasiruošimą, aptinka, kad vieną jo dalį sudaro su Kūrėju susiję norai ir ketinimai, o kita dalis tempia jį atgal prie materialiųjų troškimų. Jis pamato, kaip abi dalys dirba kartu, viena kitai yra įsipareigojusios ir abi viena kitą veikia. Todėl žmoguje, taip pat ir visuomenėje šių dalių atotrūkis visiškai nejuntamas.
Aš tai matau iš savo mokinių įvairiose pasaulio šalyse, kurie pagal kilmę nepriklauso Izraelio žmonėms, bet jaučiasi priklausomi nuo mūsų. Tačiau pagal tai, kaip jie atskleidžia savyje šias dvi dalis: ir „pasaulio žmones“ , ir „Izraelį“, glūdinčius juose, ir pradeda mokytis išsitaisymo metodikos, šis priklausomybės pojūtis pamažu išgaruoja. Kaip mokinys, kuris gavo mokslą iš savo mokytojo ir toliau pats su juo dirba, vysto.
Svarbiausia, kad viskas vyksta dėl to, jog visi esame Aukštesniosios jėgos įtakoje. Ir, jei Ji viską lemia, sprendžia, paskiria kiekvienam asmeninį vaidmenį pagal charakterį ir jėgas, tai žmogus supranta, kad svarbiausia jam – atlikti tai, kas priklauso, ir nieko daugiau.
Bet jis negalės atlikti savo vaidmens, jei kitos dalys, tai yra visi žmonės žemėje, neatliks savojo. Todėl viskas priklauso nuo visų, ir dvasinio darbo procese absoliučiai visi susilygina, skirtumai niveliuojasi.
Panašiai dėliojame lego: kol teisingai nesurinksi visų jo išgaubtųjų ir įgaubtųjų dalių, negausi vientiso paveikslo. Neįmanoma nurėžti „netinkančių“ dalių, prilipinti trūkstamų ar sustumti dalis per jėgą, kaip bando vaikai.
Iš pradžių bandome taip elgtis, kol pradedame suprasti, kad visos savybės yra kiekviename iš mūsų – išgaubtosios ir įgaubtosios, teigiamos ir neigiamos – tetrūksta papildyti vienam kitą. Rasti sąsają su kitais ir yra išsitaisymas.

Iš 2013 m. vasario 18 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

RABAŠAS. Minia ir išrinktieji

Laisvo pasirinkimo pakopos

Tobulybė be išimčių

Nėra aukščiau siekiančios būsenos nei savęs, savo egoizmo, visų savo minčių ir asmeninių norų, viso ankstesniojo požiūrio, visų savo planų, tikslų bei vilčių anuliavimas. Tai visiškas savojo „aš“ anuliavimas, tarytum būčiau niekada neegzistavęs, neegzistuoju ir neegzistuosiu.
Viskas, kas lieka manyje – netgi ta kibirkštis arba lašas, iš kurio turiu gimti, taip pat priklauso ne man, o aukštesniajam pasauliui, nes iš ten gautas. Man reikia taip save anuliuoti, kad šis lašas, iš kurio dabar pradėsiu vystytis, būtu Šviesos lašu, taip pat man nepriklausančiu.
Sunku tai įsivaizduoti, bet iš tikro į dvasinį pasaulį įeinama per būseną, kurioje žmogus visiškai anuliuoja save. Vienintelis dalykas, kuris tada praeina iš apačios aukštyn – tai ta kibirkštis, kurios jis nepriskiria sau.
Todėl pradžioje būtinas savęs anuliavimo darbas, o praėjus machsomą jau prasideda darbas su noru mėgautis. Šis darbas skiriasi nuo buvusiojo iki machsomo, pasiruošimo metu. Taip žmogus ima augti dvasiniame pasaulyje ir visą jo augimą sudaro tik vis didesnis savęs anuliavimas. Prie savęs anuliavimo dar prisideda darbas su savo noru artimo labui, esantis žymiai aukščiau už paprastą savęs anuliavimą ir reikalaujantis visiško susiliejimo su artimu bei tarnystės jam su meile, suformuota virš neapykantos.
Tai yra pirmoji dvasinė būsena, kurioje pereiname iš vieno pasaulio į kitą – visiškas savęs anuliavimas, pasiekiamas padedant Šviesai, grąžinančiai prie šaltinio.

Iš 2013 m. kovo 22 d. pamokos pagal knygą Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo teorijos prie praktikos

Savęs anuliavimo kriterijai

Savęs anuliavimo menas

Kabalos mokslas visą pasaulį suvokia kaip norą gauti, kuris skirstomas į keturis lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.
Iš esmės kalbama apie juose veikiančią gyvybinę jėgą. Pagrindiniame, negyvajame, lygmenyje ji sukuria tik būtinąjį poreikį – saugoti savo struktūrą. Ir todėl viskas prasideda nuo elementarios poliarizacijos, nuo „pliuso“ ir „minuso“, nuo elektrono ir pozitrono, prie kurių prisideda kitos dalelės, atome sukurdamos visą „galaktiką“.
Vėliau atomai sudarinėja įvairiausias negyvosios materijos formas: dujas, skysčius, kietąsias medžiagas, plazmą. O kitoje pakopoje jie susijungia į molekules, ir tam tikru metu materijoje atsiranda gyvybė.
Kaip tai įvyksta, mes nesuprantame. Juk iki šiol dalelės tik „mechaniškai“ jungėsi viena su kita – ir staiga tarp jų išryškėja kažkas nauja.
Kas yra gyvenimas? Tiesiog elektronų „šuoliai“? Ne. Kuo gi organinė, gyvoji medžiaga skiriasi nuo negyvosios materijos elementariame lygmenyje? Tai mokslui nėra žinoma. Tačiau mes matome gyvybinę jėgą, medžiagų apykaitą, dauginimąsi, įvairiausius sąryšius, kuriančius atmintį, generuojančius reakcijas, kurios sukelia įvairių ląstelių jungimąsi ir specializaciją. Visos šios evoliucijos ištakos mums lieka paslaptyje. Niekas neišmoko iš negyvosios substancijos pagaminti augalinę arba gyvūninę.
O iš esmės kalbama apie gyvybinę jėgą, apie norą, veikiantį materijoje. O kyla jis iš dvasinės Šviesų ir indų sąveikos – štai kodėl noro atsiradimas neapibūdinamas materialiais terminais. Mes atskleidžiame ir tiriame įvairiausius reiškinius, bet ne juos sukeliančią jėgą.
Taigi noras gauti – tai pagrindinė pasaulio jėga, ir mes galime tik konstatuoti, kad ji yra. Tai reikia priimti kaip faktą, kad paskui atskleistume ir suvoktume visa kita. Juk mes – tik kūriniai, suvokiantys save tam tikroje tikrovėje tam tikru savo vystymosi momentu. Aišku, mums kyla klausimai, bet tam, kad rastume į juos atsakymus, reikia nusigauti į kūrinijos pradžią arba į pabaigą.
Žmogus sudaro mažą, ribotą didžiulės tikrovės dalį. Jei jis nori ją tirti, tai iš pradžių turi išaugti iki jos matmenų, iki reikiamo aukščio. Tik tada jis galės suvokti ir studijuoti ją analizės ir sintezės būdu.
Apskritai gyvenimas – tai Šviesa. Tačiau atskleidžiame jį nore, kurį mūsų suvokime sukelia negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo lygmens reiškiniai. Iš tiesų jis vienas, ir nors savo sąmonės „ekrane“ matau visokius Šviesos išbraižytus vaizdus, nors jie priverčia mane išgyventi pačius įvairiausius pojūčius – visa tai vyksta manyje, o ne realybėje.  Realybėje yra tik noras ir Šviesa, kuri jam suteikia  daugiau ar mažiau gyvenimo. Jei daugiau – jis džiaugiasi, jei mažiau – verkia. Taip mes ir vystomės…

Iš 2013 m. balandžio 10 d. pamokos pagal „Pratarmę knygai Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Noras – materija, ketinimas – gyvenimo forma

Nematuok pagal save

Keturi lygmenys

Klausimas: Ar pakildami aukščiau materialiųjų problemų netapsime abejingi žemiškajam gyvenimui?
Atsakymas: Būtent aukščiau žemiškojo gyvenimo kuriame savo dvasinį gyvenimą. Dvasingumas kuriamas tik aukščiau šio pasaulio. Tam ir sukurtas mūsų pasaulis, – jis mums duotas ne atsitiktinai. Mūsų fiziologinio kūno gyvenimas nuostabiu būdu sukurtas absoliučiai pagal tokį patį modelį, kaip ir aukštesnysis pasaulis, lyg šaka, kuri yra panaši į šaknį, tam, kad visuose šio pasaulio įvykiuose pradėtume jausti, kas stovi už jų aukštesniojoje pakopoje.
Matome, kiek nepanašios viena į kitą dešimt Egipto bausmių: kraujas, varlės, utėlės ir t. t. iki pat pirmagimių bausmės. Kiekviena bausmė – tai nemalonus smūgis, tačiau jos visos skiriasi viena nuo kitos. Pagal tavąją vietą bendroje Adam Rišon sielos sistemoje viską, kas vyksta šiame pasaulyje, išgyveni asmeniškai kaip smūgius, tenkančius tavo egoizmui, esančiam po tavo oda.
Būtent šie smūgiai tau padeda vis labiau išlįsti iš po odos dėl to, kad kiekvieną kartą juos įveiki. Ir laimini šiuos smūgius, juk be jų neturi jokių šansų išsivaduoti. Egoizmas sulaiko tave po oda, ir tik dėl smūgio nusprendi ištrūkti iš po jos.
Smūgis kuria tavyje žmogų: Klipat Noga, vidurinįjį Tiferet trečdalį, suteikdamas galimybę susimąstyti, dėl ko nori išeiti išorėn. Tu nesieki pasislėpti nuo smūgių, esi pasiruošęs likti tamsoje, bet trokšti prisilipdyti prie visa ko priežasties – prie Kūrėjo, jausdamas didžiulį dėkingumą už tai, kad Jis tokiu būdu suteikė galimybę šiek tiek išlįsti iš savo kūno ir prisiartinti prie Jo.
Šio susitarimo viduje pradedi skirti daugybę skirtingų niuansų ir tokiu būdu kuri savo dvasinį kūną, t. y. pirmąsias dešimt atspindėtosios Šviesos sfirų. Tai iš tikrųjų bus atspindėtoji Šviesa, nes jau neprašai dėl savęs, o pakyli aukščiau tamsos, kurią jauti savo nore gauti malonumą, virstančiame sumažinta Malchut.
Tu įveiki šią tamsą ir pradedi kurti aukščiau jos ekraną. O tavo siekis suteikti džiaugsmą Kūrėjui vadinamas atspindėtąja Šviesa, nes galvoji tik apie Jo gerovę. Taip gauni pradinę savo dvasinio parcufo struktūrą, nuo kurio prasideda būsenos, esančios aukščiau mūsų materijos, aukščiau mūsų noro gauti malonumą tik dėl savęs. Tu atsiskiri nuo savojo „aš“.

Iš 2013 m. balandžio 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stipriau prilipti prie Kūrėjo

Pakilti virš materialių problemų

Nebūna žemiškų problemų

Jeigu grupėje esame surišti tarpusavio priklausomybe ir meile, tai kiekvienas turi pajusti tą patį, ką jaučia visi. Negali būti taip, kad vienas jaučiasi gerai, o kitas blogai – visi jaučia tai, kas vyksta, vienoje širdyje, kartu. Tas, kuris nėra įsitraukęs į bendrus išgyvenimus, nepajus ir bendro džiaugsmo.
Mes nežinome, kodėl Kūrėjas sudaro tokias situacijas, į kurias vieni žmonės įsitraukia labiau, kiti mažiau. Tai priklauso nuo daugelio priežasčių, o svarbiausia – nuo kiekvieno asmeninio pasiruošimo, nuo to, kaip stipriai kiekvienas jaučia, kad tai yra jo grupė.
Šioje situacijoje netgi tie, kurie visada priklausė „egiptiečiams“, kurie tarytum kenkė, vertė kentėti „Izraelio sūnus“, dabar turi tokią pačią galimybę priartėti prie dvasinės tikrovės. Abi šios grupės dalys turi vienodą galimybę pažengti pirmyn. Tampa akivaizdu, kad tai dvi to paties medalio, vienos būsenos, pusės.
Tie, kurių fiziškai nė nebuvo toje pačioje tamsoje, gali pajusti, kaip kenčia jų pačių kūnas, nes yra prisirišę prie tų, kuriems smūgis teko tiesiogiai. Negali visa grupė fiziškai būti įtraukta į vieną problemą, bet viskas priklauso nuo mūsų artumo, nuo ryšio tarp draugų.
Tada kiekvienas savo kūne pajus svetimą skausmą, tarytum mylimo vaiko ligą. Visa pasaulinė grupė gali pasidalyti vieną skausmą. Tai galės padaryti ir visas pasaulis, jeigu tik išsitaisysime, sustiprėsime ir pakilsime. Tada mūsų išgyvenimų sukeliamos visų rūšių bangos – tiek geros, tiek blogos – sklis į visas puses, keldamos pasaulyje triukšmą: džiaugsmingą arba neramų, ir atitinkamu mastu bendra būsena taisysis kartu su mūsiške.
Iš tamsos gimsta šviesa. Taip pat ir iš visų kritinių straipsnių kils visiškai priešingas rezultatas. Tamsoje gimsta kita būsena, o bet koks gimimas – tai perversmas. Jis visada vyksta kaip išsiveržimas iš uždaros erdvės.

Iš 2013 m. balandžio 4 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsivaduoti iš apgaulės

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Iš Rabašo straipsnio „Nekantrumas ir sunkumas dvasiniame darbe“: „Reikia sunkiai dirbti, nes tik sunkaus darbo sukeltos kančios privers žmogų kreiptis į Kūrėją su išbaigtu noru, su prašymu padėti išsivaduoti iš Faraono, Egipto karaliaus, valdžios.
Būtent nužeminimo būsena, kai žmogus jaučia, kad jo padėtis blogesnė už visų kitų, priverčia jį šauktis pagalbos visa širdimi. Ir jis tiki, kad Kūrėjas girdi jo maldą, nes atskleidė žmogui jo blogį, ir aišku, kad taip pat ir išvaduos jį iš šio blogio, iš tremties.“
Mes vystomės veikiami dviejų jėgų. O tuos, kurie nežino, kur link eiti, veikia tik viena jėga, stumianti juos iš užpakalio ir verčianti judėti pirmyn. Jie visą laiką bėga, gelbėdamiesi nuo „vystymosi volo“, pasivejančio juos iš nugaros ir stumiančio pirmyn.
Šviesos kelias skiriasi nuo kančios kelio. Tam žmogui ir duotas kabalos mokslas, kad jis galėtų išvystyti jėgą, kuri šviestų priekyje ir trauktų jį: geros ateities perspektyva, didelėmis viltimis, teigiamais pavyzdžiais, įkvėpimo jausmu, kurį suteikia vienijimasis, dvasinis kilimas.
Reikia, kad tikslas būtų kiek galima šviesesnis ir patrauklesnis, jį matytume kaip nuostabų ir gerą. Nesvarbu, kad vystymosi procesas ir vyksta dėl egoizmo, kurio mes turime visą laiką atsisakyti. Reikia išmokti naudotis šia technika: pritraukti grąžinančią prie šaltinio Šviesą, kad ji atliktų visą darbą.
Tai reikalauja ypatingo jautrumo, kaip ir bet koks darbas. Jeigu žinai, kaip jį pasiekti, tai tau labai lengva tai padaryti, o tas, kuris nežino, susiduria su dideliais sunkumais ir visą laiką atsimuša į sieną.
Reikia organizuoti teisingą savo aplinką, kurioje labai greitai imsi kentėti dėl savo pavydo, garbės troškimo sukeliamo susivienijimo trūkumo. Juk pamatysi, kad kitiems geriau sekasi nei tau. Pavydėsi dėl to, kad kitiems pavyksta taip stipriai susivienyti, o ir tau norėsis šito pasiekti.
Pavydas verčia tave reikalauti savo paties pasikeitimo. Tu jau žinai, kaip pažadinti prie šaltinio grąžinančią Šviesą, ir Šviesos veikiamas imi keistis – šitaip vystaisi. Svarbiausia – išvystyti traukos jėgą, vadinamą „laiko pagreičiu“. Juk nelaimės, kančios – natūralios vystymosi eigos „savo laiku“ jėga – nuo mūsų nepriklauso. Reikia suprasti, kad kančių paskirtis mus pažadinti. Mes patys vietoje buitinių kančių turime išvystyti meilės kančias, kad vietoje mus pasivejančio blogio priekyje šviestų gėris.
Užuot judėję natūralia eiga laiko gniaužtuose, turime pakilti virš laiko, kad patys galėtume lemti savo vystymosi greitį. Tai reiškia, kad viskas yra mūsų rankose! Reikia jausti įkvėpimą bei žavėtis tuo, kad viskas priklauso tik nuo mūsų! Panorėsime šiandien – bus šiandien! Norime tiesiog dabar – bus dabar! Viską, ko norime pasiekti Šviesos kelyje, galima pastūmėti ir priartinti.
Labai svarbu tai akcentuoti darbe: pasitelkti visus komponentus, visas turimas priemones laiko pagreitinimo kelyje, kurios padėtų mums judėti pirmyn. Reikia išvystyti kiekvieną priemonę ir teisingai jas sujungti, kad pamatytume, jog čia yra tam tikra metodika. Vietoje to, kad eitų kančios keliu, vystytųsi spaudžiamas savo prigimties, žmogus vystysis pakilęs virš jos: eidamas pirmyn priešais save atvers vis naujus vartus.

Iš 2013 m. kovo 13 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Po volu arba inkubatoriuje?

Kaip raginti asilą: trauk ir stumk

Susikibkime rankomis, draugai

Mes savo prigimtimi esame prisirišę prie savo egoistinių norų ir tik per juos galime pajausti pasaulį. Apie viską sprendžiame tik kaip apie gėrio ir blogio santykį, kurį jaučiame savo troškime mėgautis, vadinamame „asilu“ (chamor), mūsų „medžiaga“ (chomer). O žmogus, esantis mumyse, yra prisirišęs prie to paties asilo.
Tačiau savo pastangomis galime atskirti nuo savęs žmogų, tūnantį mumyse ir skęstantį savo egoizme. Tada tas žmogus pradės mąstyti kitaip.
Kas gi gali atkirsti žmogų nuo jo paties medžiagos, nuo asilo? Tik grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri suteikia žmogui davimo savybę, gailestingumą (Chesed), Šviesą Chasadim. Šviesa pripildo tą dalį, kuri vadinama „žmogumi“, Adomu, ir suteikia jai naujų savybių. Jų įgijęs, žmogus atsiskiria nuo asilo, nuo troškimo mėgautis medžiagos. Šis atotrūkis nuo egoizmo vadinasi išėjimu iš Egipto.

Iš 2013 m. balandžio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimas tarp asilo ir žmogaus išskaičiavimų

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Dvi duotybės