Klausimas: Kokią globalios krizės akivaizdoje jūs matote Kinijos ateitį?
Atsakymas: Kinija šiandien yra dinamiškiausiai besivystanti globalios pasaulinės ekonomikos dalis. Iš jos kapitalas neatitraukiamas, tačiau jos vystymosi sulėtėjimas yra neišvengiamas. Nors atrodo, jog Kinija krizę jaučia mažiau nei kitų šalių ekonomikos. Juk Kiniją saugo stipri politinė valdžia, uždara vidinė rinka, stipri vietinė valiuta, pigi darbo jėga, silpni ryšiai su tarptautine fondų sistema. Taip pat tarptautinio nuosmukio fone Kinijoje atsiveria vidinio augimo ir vartojimo didėjimo galimybės.
Kinijos premjeras Ven Dziabao (Wen Jiabao) apie būtinybę keisti pasaulio finansinę sistemą spalio 26 d. baigiant Azijos ir Europos viršūnių susitikimą Pekine kalbėjo: „Reikia reformų, kurios padėtų sukurti teisingą ir efektyvią globalią finansinę architektūrą“.
Kinija, skirtingai nei kitos šalys, išskyrus JAV, rūpinasi mokslinių kadrų ruošimu. 500 000 kinų studentų mokosi ne Kinijoje, 200 000 iš jų – JAV. Vadinasi, be Kinijos ir JAV XXI amžiuje niekas nesugebės sėkmingai vystyti mokslinės-techninės bazės.
Bet tam, kad taptų XXI amžiaus supervalstybe daugiapolėje pasaulio sistemoje, kad kiniškos prekės turėtų paklausą, turint omenyje, kad šalies ekonomika sukurta remiantis tiesioginėmis tarptautinėmis investicijomis, šalis turės suprasti būtinybę integruotis į vieningą pasaulinę civilizaciją. Būsima tarpusavio santykių sistema nori nenori turės pasikeisti pagal Gamtos valią ir tapti harmoninga, susieta, iš tiesų integrali bei globali kaip vienas organizmas. Senovės kinų filosofija pasaulį taip pat mato būtent tokį!

Klausimas: Kai mūsų egoizmas verčia mus kentėti ar pykti ant aplinkinių, ant savęs ir netgi ant viso pasaulio, ar leistina taip pat pykti ant Kūrėjo?
Atsakymas: Kad ir ant ko jūs pyktumėte, jūs pykstate ant Kūrėjo, ir Jis tai priima būtent taip. Juk tai Jis kiekvieną akimirką kuria jums pasaulio vaizdą.

Klausimas: Jūs mokote, kad sulig savybių panašumu žmogus kituose mato tokį blogį, koks jis yra jame pačiame. Ką daryti, kai nekenti blogio savyje ir kituose, jeigu visa aplink – Kūrėjas, Geras ir Kuriantis Gėrį? Vadinasi, nekęsdamas blogio aš pirmiausiai nekenčiu Kūrėjo?! Kaip suderinti neapykantą blogiui ir Gero, Kuriančio Gėrį pateisinimą?
Atsakymas: Tiktai jeigu jūs ištaisysite save ir tapsite geras kitiems, – tuomet tapsite geras Kūrėjui ir pateisinsite Jį, – tai ir yra savybių panašumas.

„Nėra nieko kito, tik Jis“

„Žmogus ir Kūrėjas“

Kalbėjomės apie kolaiderį. Mano pašnekovas – mūsų draugas, mano senas mokinys, mokslų daktaras Valdas Rapševičius, dalyvaujantis pasauliniame fizikos eksperimente Šveicarijoje.

Fizikos vystymasis priklauso nuo naujų eksperimentinių duomenų gavimo. Aukštųjų energijų fizika rimtų duomenų negauna jau 30 metų.
Jei iš Didžiojo hadronų kolaiderio ims plaukti nauji atradimai (Hikso bozonai, bus rasta supersimetrija ir pan.), – fizikai, kaip mokslui, bus kur judėti ir už ką (ji bus finansuojama). O jeigu nieko nauja nebus atrasta, finansavimas bus nutrauktas, o fizika, kaip mokslas, nustos vystytis.

Video įrašas (rusų k.)

Pranešimas: Holivudo taip pat neaplenkia pasaulinės krizės pasekmės. Tačiau kino studijos vis tiek jaučiasi geriau nei kiti, juk dauguma žmonių mieliau žiūri kiną, nei stebi rinkų nuosmukį. Taip buvo ir per Didžiąją Amerikos depresiją prieš 80 metų.
Replika: Žmogus – tai noras mėgautis, prisipildyti, – ir gavęs „duonos“ jis reikalauja „reginių“. Taip buvo visada, per visą mūsų istoriją, iš kartos į kartą augant egoizmui. Tačiau šiandien mes pakilome į kitokį išsivystymo lygį – į priekį mus stumia ne kiekybinis egoizmo augimas, o jo kokybinis pasikeitimas – jis tapo globalus. Ir todėl mums nepavyks pasitenkinti „duona ir reginiais“. Smūgius patiriame dėl mūsų globalaus egoistinio priešinimosi altruistinei Gamtai. Ir smūgiai stiprės, kol mes nepakeisime savo vystymosi krypties į mūsų egoizmo ištaisymo pusę iki pat „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Tik tada tapsime panašūs į Gamtą ir smūgiai liausis. Taigi ir Holivudas, kad išgyventų, turės pakeisti savo egoistinius „reginius“ į altruistinius!

Klausimas: Kiek tęsis krizė?
Atsakymas: Krizė tęsis tol, kol žmonės nesupras jos priežasčių ir tikslo – ir nepradės taisyti savęs bei visuomenės, kad ji taptų tokia, kokia turi būti vieningoje, globalioje sistemoje, kuria mes dabar tapom. Kelio atgal nėra. Mes pakilome iš individualaus vystymosi lygmens, tapome globaliai susieti. Todėl privalome laikytis globalios sistemos įstatymų. Šiandien Gamta su mumis elgiasi kaip su vieningu organizmu, kurio visos dalys susietos, – tokie mes ir turime tapti. Tai būtina mūsų išlikimui. O kol kas žmonės dar nesupranta tikrųjų krizės priežasčių. Pavyzdžiui:
Vatikano valstybės sekretorius: finansinės krizės priežastis – bedieviška ekonomika.

Globali finansinė krizė sudaro galimybę rubliui tapti pasauline valiuta.

Pasaulio bankas: maisto produktų krizės priežastis – biokuro gamyba, kuri pakėlė maisto prekių kainas 75%.

Bloomberg: krizės priežastis padidėjusi naftos kaina.

Prekybos organizacija Freedom House: krizės priežastis – lengvatų nebuvimas.
Kelio atgal nėra. Jei mes panorėsime „išsiskirstyti“, nebūti taip globaliai susieti, mes pastūmėsime save link to, kad išsivysčiusiose šalyse atsiras nacistiniai režimai, o tai prives prie pasaulinio atominio karo!

Klausimas: Norėtųsi išgirsti konkrečias prognozes, aišku, jei žinote, kada, po kiek laiko ištiks badas? Kiek mums liko dienų, savaičių ar mėnesių?
Atsakymas: Gaila, bet jau ateinanti žiema Rytų Europoje bus sunki. Ir todėl turime aiškinti žmonėms, kad tik laikydamiesi gamtos dėsnių sukelsime geras jėgas. Kai jos ima veikti, jaučiamas greitas būsenos kitimas į gerąją pusę.

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Ką konkrečiai kabala patarė daryti žydams Holokausto metu?
Atsakymas: Dar 1920 metais Baal Sulamas organizavo 300 šeimų pervežimą į Palestiną. Jo sumanymas evakuoti visus Lenkijos žydus sukėlė ortodoksų pasipiktinimą ir šie išvijo jį iš Varšuvos. Į Palestiną Baal Sulamas išvyko vienas. Visi likusieji buvo fašistų sudeginti. Visi to laikmečio kabalistai kvietė žydus palikti Europą. Kaip ir šiandien, niekas mūsų neklauso! Juk jums neatrodo, kad šiandien jums gresia mirtinas pavojus, argi ne taip?

Klausimas: Jūs sakote, kad kabala neturi nieko bendro su religija. Tada kodėl krikščionys, musulmonai ir kitų tikėjimų atstovai neturi knygų apie kabalą? Juk visi šie tikėjimai išaugo iš žydų religijos.
Atsakymas: Baal Sulamas rašo, kad visi žmonės gali pasilikti su savomis religijomis, netgi tada, kai pasieks galutinį dvasinį išsitaisymą, susiliejimą su Kūrėju. Tai ženklas, kad išoriniai veiksmai nesusiję su dvasingumu, nors jiems ir norima tai priskirti. Kabala prasidėjo nuo Abraomo, prieš 4000 metų Babilone. Šiandien mums žinoma judėjų religija atsirado po žydų tautos nuopuolio iš dvasinio lygmens prieš 2000 metų. Tada kabala buvo paslėpta (parašius knygą Zohar). O tai, kas liko, – ankstesnio dvasinio gyvenimo būdo žemiškas atspaudas egoizme – ir suformavo judėjų religiją, kokia ji yra ir šiandien. Vėliau iš jos kilo krikščionių ir musulmonų religijos.
Judėjų religija skirstoma į ortodoksinį, konservatyvųjį ir reformuotą judaizmą. Tačiau jie skiriasi tik platesnėmis ar siauresnėmis mechaniško priesakų vykdymo ribomis ir todėl supranta vieni kitus, yra toje pačioje egoizmo pusėje bei jį saugo, t.y. veikimo tikslas yra žmogus, o ketinimas – „dėl savęs“. Tuo tarpu kabala, kviesdama realizuoti ketinimą „dėl atidavimo“ (dėl artimo, dėl Kūrėjo – t.y. „ne dėl savęs“), o ne veiksmus (vidinę dalį, bet ne išorinę – žr. „Įvadas į knygą Zohar“ p. 61), yra priešingoje pusėje nei visos religijos. Todėl visos religijos supranta viena kitą, o kabalą laiko visiškai nepriimtina. Dar daug smūgių patirs žmonija, kol jai atsiskleis Kūrėjo sumanymas – artėti prie Jo keičiant KETINIMĄ.
Šiandien grįžtama prie kabalos naudojimo – žmogaus išsitaisymui. Pradėję save taisyti mes turime ją įtraukti į savo gyvenimą. Religijos vieta – likti kultūros dalimi. Nes kabala atskleidžia žmogui Kūrėją ir Aukštesnįjį pasaulį, nepalikdama vietos fantazijoms apie juos. Ir iš religijos lieka tik apeigos bei tradicijos. Religijos kovoja su kabala dėl to, kad kabala aiškindama kiekvienam žmogui, kaip jis gali atskleisti Kūrėją, pašalina religijos būtinumą. Atvesdama žmogų į asmeninį kontaktą su Kūrėju, kabala atima iš religinių veikėjų galimybę valdyti žmones. Tačiau kabalistai pasisako už religijos, kaip tautos tradicijos ir kultūros, gyvenimo rėmų ir būdo, išsaugojimą ir už tokio gyvenimo papildymą Kūrėjo atskleidimu, nes tai yra žmogaus sukūrimo tikslas ir jo kelias į tobulumą.

Knygos „Zohar“ pratarmė

Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis

„Knyga Zohar“ RU, EN

„Įvadas į knygą Zohar“ RU, EN

Klausimas: Ar jums neatrodo, kad pagrindinis kabalos ir Biblijos teiginys „Mylėk artimą kaip pats save“ bėgant amžiams nusidėvėjo ir tiems, kas dar neatrado kabalos mokymo, lieka gana nesuprantamas ir miglotas? Galbūt geriau naudoti kitą posakį, pavyzdžiui: „Elkis su kitais taip, kaip nori, kad jie su tavimi elgtųsi“? Kaip ir fizikos dėsnis, teigiantis, kad „veiksmo jėga lygi atoveiksmio jėgai“ ir visi materialūs kūnai paklūsta šiam dėsniui, ši formuluotė gali tapti aksioma dvasiniam pasauliui, kuriame niekas nepraeina be pėdsakų. Mano nuomone, ši formuluotė aiškesnė, praktiškesnė ir geriau išreiškia gamtos dėsnius tiek materialiame, tiek dvasiniame pasaulyje.
Atsakymas: Jūs teisus, kad Biblijos posakis žmonėms neteisingai jį vartojant yra iškreiptas, ir jei mes kalbame apie Gamtos jėgas ir žmogų, tai jūs teisus, kad „veiksmo jėga lygi atoveiksmio jėgai“. Jei kalbame apie „nedaryk kitiems to, ko nenori, kad jie tau darytų“, – tai ne meilės, bet egoistinės pusiausvyros įstatymas. O Kūrėjo nustatytas santykių dėsnis, kurio mes turime laikytis, yra būtent „Mylėk artimą kaip pats save“ – be jokių pusiausvyros su juo sąlygų.

„Pagrindiniai teiginiai paprastai. Kabalos dovanojimas“

Pranešimas: Amerikos valdžia didžiausiais finansinės krizės kaltininkais nori padaryti reitingų agentūras. Tačiau krizės artėjimo tiek JAV, tiek ir kitose šalyse negalėjo nepastebėti nei investicinės kompanijos, nei valdininkai. Jeigu riziką numatančios struktūros toliau tylės, kad neskleistų panikos tarp gyventojų, tai tuo dar labiau jiems pakenks. Pasimokysim po 3-5 metų, kai iš pasaulinės ekonomikos bus likę griuvėsiai, o uždavinys bus tiesiog išgyventi, – pranašauja svarbiausias investicinės kompanijos „ITinvest“ ekonomistas S. Egišiancas.
Replika: Koks skirtumas, “kas sukėlė?” (neva!) ar kas nutyli krizę – krizė yra. Reikia išsiaiškinti jos tikrąją priežastį (žmogaus prigimtyje slypinčią egoizmo savybę) ir veiksmingą įveikimo metodą (naudojantis tik egoizmą taisančia, jį sukūrusia Šviesos jėga, kurią galima sužadinti studijuojant šias jėgas – kabalą), o ne „kas ją slėpė“ arba „kas pageidauja dabar paslėpti“ (ieškoti kaltininkų). Jei neatrasta, kaip gydyti ligą, tai galbūt geriau apie ją nutylėti, kad nekiltų panika ir nereikalingas nusiminimas. Kol kas vyriausybės taip ir elgiasi. Kadangi kabala kalba ne tik apie krizės prigimtį, bet ir apie jos gydymą, yra labai svarbu skleisti kabalos požiūrį į krizę, jos prigimtį ir sveikimo metodą. Padėkime visi kartu pasauliui sužinoti apie problemos sprendimą!

Klausimas: Ar tikras yra įkvėpimas, kurį žmogus gauna apsilankęs kabalistų susirinkimuose (kongresuose, šventėse arba tiesiog kabalistų centruose)? Galbūt tai kaip apgirtimas (nuo supančios Šviesos), juk žmogus nesugeba šio pripildymo savyje išlaikyti bei kurį laiką teisingai juo naudotis? Jei grupė – dvasinis terminas, tai kodėl sėdint namuose negalima gauti įkvėpimo? Kodėl reikia būtent fizinio kontakto, t.y. reikia lankyti kabalistų susibūrimus ir bendrauti tiesiogiai su žmonėmis, kurie studijuoja kabalą, tam, kad nuolat būtum mokymuisi ir platinimui tinkamos formos? Ar ši priklausomybė nuo nuolatinio fizinio buvimo yra neteisinga, ar vis dėlto tai būtinybė? Ar įmanoma išlaikyti vidinę ugnį, fiziškai nesilankant kabalistų centre? Kodėl tai nepavyksta? Klausimas yra aktualus taip pat ir studijuojančioms moterims, kurių visa veikla yra už centrų ir kongresų ribų.
Atsakymas: Žmogus juda privalomo tikslo, kurį paskyrė Kūrėjas, link. Iš pradžių, per daugelį gyvenimų ciklų, tai vyksta per prievartą. Tol, kol žmogui nekyla noras atrasti savo šaknį, „iš kur jis“. Šis noras vadinamas „tašku širdyje“. Normaliame gyvenime jis pasireiškia apatija ir gyvenimo prasmės paieškomis. Jei šis noras subrendęs, tai žmogus „randa“ (jis atvedamas iš Aukščiau) tolimesnio vystymosi šaltinius – grupę, užsiėmimus, knygas, mokytoją.
Nuo šios akimirkos ir toliau jis pats gali pagreitinti savo vystymosi kelią – ir priklausomai nuo to, koks bus pagreitis, žmogus jaus, kad vystosi veikiamas ne prievartinės kančių jėgos kaip iki šiol, o geros jėgos, kuri jį skatina eiti pirmyn ir kurią jis pats išprovokuoja. Tai vienintelė žmogaus pasirinkimo galimybė per visą jo egzistavimą. Visur kitur – jis robotas, kaip ir kiti žmonės, valdomas Šviesos iš Aukščiau. T.y. tik tie, kuriuose atsiranda „taškas širdyje” gauna galimybę laisvai veikti – ir tik greitindami savo kelią tikslo link. Kitų galimybių nėra! Greitinimas vyksta didinant savo norą siekti tikslo. Padidinti norą labiau, nei yra duota Šviesos iš Aukščiau, ir yra vienintelis laisvas žmogaus veiksmas.
Bet kurį mūsų norą sukuria Šviesa – Aukštesnioji jėga. Kūrimo pradžioje Šviesa pirmiausiai sukūrė norą ir tik ji tą norą valdo. Pasaulyje egzistuoja tik šviesa ir noras. Šviesa – Kūrėjas, noras – kūrinys.
Paveikti Šviesą, kad ji sustiprintų savo poveikį man ir padidintų norą siekti tikslo – štai mano užduotis! Šviesą paveikti aš galėsiu tik tuomet, jei mano noras bus didesnis nei tas, kurį man davė Šviesa ir kurį turiu dabar. Tada paaiškės, kad ne Šviesa pirminė, o mano noras – antrinis, bet atvirkščiai, aš savo padidintu noru sukeliu daugiau Šviesos, valdau Šviesą (Kūrėją, savo likimą).
Kad žmogus turėtų tokią galimybę, mes ir buvome iš pradžių sukurti kaip viena siela (Adomas) – sielų sistema, kaip vienas kūnas, vientisas ir harmoningas. O po to ši sistema prarado tarpusavio ryšį. Taip buvo suteikta galimybė tam, kuris trokšta savyje realizuoti pirminį norą (taškas širdyje, suteikiamas Kūrėjo) siekti tikslo ir pats judėti jo link greitai ir patogiai, – jei nori susijungti su kitomis sielomis į bendrą sielą. Tada žmogus eina tikslo link Šviesos, o ne kančių keliu.
Toks žmogus iš Aukščiau suvedamas su kitomis tokiomis pat sielomis į kabalą studijuojančių draugų grupę, nes kabala pateikia metodiką, kaip judėti tikslo link ne kančių keliu, o pasitelkiant Šviesą.
Savo noru, kad grupė jį įkvėptų siekti tikslo, žmogus sustiprina asmeninį tikslo siekimą. Ir studijuojant kabalą, kai nagrinėjamas ištaisytos sielos elgesys, padidintas žmogaus noras siekti tikslo (didesnis nei tas, kurį jame sužadino Šviesa, tas, kurį gavo iš grupės) veikia Šviesą ir sukelia stipresnį jos poveikį. Šviesa skatina sielų susijungimą ir tai žmogus jaučia kaip tikrą Šviesos pasireiškimą – Kūrėjo atsivėrimą, savo tikslą.
Tikslas pasiekiamas susijungus žmogaus (taško širdyje) ir iš grupės gautam norui. Taip žmogus susijungia su grupe į bendrą norą – bendrą indą (kli). Atlikę tokius veiksmus mes visi turime susijungti į vieną bendrą norą (kli, sielą), vadinamą Adomu, kuriame ir buvome iki išsiskirstymo (sudužimo).
Kadangi vienintelis nuo manęs priklausantis veiksmas mano gyvenime priklauso nuo grupės, aš privalau ieškoti galimybių gauti iš jos kuo daugiau įkvėpimo. Tuo ir vadovaukitės!
Žr. Rabašo straipsnius, Bal Sulamo ir kitų kabalistų pasisakymus šia tema.

„Valios laisvė“