Klausimas: Aš nesuprantu jūsų vartojamo žodžio „egoistinis“ reikšmės. Dar nesuprantamesnis jis tampa, kai naudojamas kaip priešprieša žodžiui „altruistinis“. Ar negalėtumėt smulkiau paaiškinti, ką mes padarėme neteisingai tada, Babilone, nusprendę eiti tuo keliu, kuris atvedė mus į šiandienos situaciją. Ir svarbiausia: kaip mes, judėdami pirmyn, galime pataisyti šią sudėtingą situaciją?
Atsakymas: Abraomas tarp Senovės Babilono (tiksliau, Uro miesto, kuriame jis gyveno) piliečių įžvelgė stiprėjančią tendenciją egoistiškai vienas kitą išnaudoti.
Šio fenomeno tyrinėjimas padėjo jam atskleisti priežastį: egoizmas nuolatos auga tam, kad žmogus virš jo pakiltų, panaudodamas tą pakilimą savo altruistiniam augimui (kildamas virš nuolat po tavimi augančio kalno). Toks egzistavimo principas vadinasi „augimas tikėjimu virš žinojimo“ – davimas aukščiau gavimo. Nors Abraomas ir mėgino įtikinti babiloniečius realizuoti jo atskleistą gamtos dėsnį, jie nepanoro eiti šiuo keliu. Pasirinko pritarimo egoizmui, paklusimo jam kelią: ką noriu, tą ir darau (kiek tai įmanoma).
Šiandien šis kelias atvedė mus į akligatvį ir mes priverstinai arba savo valia privalome priimti jo išsitaisymo metodiką.

Klausimas (Gintaras): Prieš ketverius metus aš troškau mokslo, žinių, mačiau tame didelę prasmę, netgi gyvenimo būdą, įstojau į doktorantūrą (specializacija – aplinkos apsaugos teisė). Bet po to, kai sužinojau apie kabalą (2006 m., o virtualiai mokausi pusę metų), palaipsniui pasikeitė vertybės – iš materialių į dvasines, tam didelės įtakos turėjo 2008 metais įvykęs kongresas Izraelyje. Kabaloje aš matau didelę dvasinę prasmę, kabala tampa tikru mano gyvenimo tikslu. Ką man daryti su savo žemišku mokslu, kuris manęs daugiau netraukia, nes žinau, kad tik keisdamas pats save žmogus kurs harmoniją ir jį supančiame pasaulyje. Kilo problema, kad aš nesugebu pabaigti disertacijos taip, kaip norėčiau (integruodamas kabalistinius elementus), kadangi teisės srities mokslininkai teisinių aplinkos problemų sprendimą suvokia tik kaip teisinių normų, programų, kurios padėtų sumažinti anglies dvideginio emisiją ir t.t., rengimą. Nors man jau aišku, kad tai bus neefektyvu ir beprasmiška. Jaučiu, kad vietoj savo mokslo norėčiau versti kabalos tekstus, ką nors aktualaus rašyti/padėti rašyti žiniasklaidoje, t.y. platinti.
Ar turiu ir toliau rašyti disertaciją „kaip priimta“, vien tam, kad egoistiškai gaučiau mokslinį laipsnį, ar vis dėl to palikti doktorantūrą? Ar tai nereikš, kad žinių troškimo vystymąsi nutraukiau per daug greitai, kai tai turėtų praeiti palaipsniui? O gal manyje atsiradęs tuštumos jausmas ir yra ženklas, kad atėjo laikas baigti žaisti „vaikiškus žaidimus“ ir visą energiją nukreipti į kabalos mokymąsi?
Atsakymas: Aš taip pat rašiau disertaciją tema „Kabala kaip iracionalaus pažinimo metodas“, nors man asmeniškai kabala – pats racionaliausias mokslas. Ir kai kur turėjau rašyti tai, su kuo pats nesutikau, nes kitaip būčiau neapsigynęs. Apsigyniau (Rusijos Mokslų Akademijos Filosofijos institute) ir po to galėjau kalbėti visai kitame lygyje, kaip filosofijos mokslų daktaras. Dalyvaudamas forumuose, duodamas interviu kaip mokslų daktaras aš jau kažką keičiu žmonių sąmonėje. Manau, kad jūs privalote pabaigti savo darbą. Mokslas jums neduoda galimybės rašyti „prieš mokslą“, kol jūs dar ne mokslininkas, – iš pradžių jūs turite tapti mokslininku, o paskui jau turėsite teisę stoti „prieš mokslą“ – siūlyti savo požiūrį į problemą ir jos sprendimo būdus. Darykite tai etapais. Sėkmės jums, pasiruošęs bendradarbiauti rašant jūsų temą! Beje, štai paprastas ir populiarus straipsnis, supažindinantis su šiuolaikinės filosofijos padėtimi, – viskas, kaip ir pranašavo Baal Sulamas, – straipsnis „Kabala ir filosofija“.

Klausimas: Mano nuomone, nereikėtų tenkinti visų savo vaikų poreikių ir norų. Pavyzdžiui, aš moku už toli nuo namų esančių vaikų mokslą ir sužinau, kad jie vartoja narkotikus. Ar pateikti mano paramos sąlygą – nustoti vartoti narkotikus? Anksčiau vieną vaiką tuo gąsdinau. Netgi lioviausi remti, bet tai nepadėjo, o priešingai, mes nutolome vienas nuo kito ilgam laikui.
Atsakymas: Na štai, jūs ir pats supratote, kad prievarta neišauklėsi, o tik atstumsi. Ką daryti? – Įtraukti juos į teisingą aplinką! Kitokio sprendimo nėra.