Klausimas: Kalbant apie kabalą, terminas „mokslas“, mano manymu, nelabai tinka, bent jau iki tol, kol žmonija, o ne atskiri kabalistai, nepripažins jos neginčijamos socialinės vertės.
Atsakymas: Mokslu vadinama ne tai, ką priimta vadinti mokslu, ne nuolat besikeičianti mada, o pagal apibrėžimą, tai, kas praktiškai tiriama mūsų jutimo organais ir jų veikimo pagrindu sukurtais prietaisais. Praktinės žinios apie objektus „kūnas“ bei „siela“ ir susiveda į sistemą, discipliną. Organu, vadinamu „kūnas“, yra suvokiama pasaulių dalis, vadinama „mūsų pasauliu“. Organu, vadinamu „siela“, – suvokiama pasaulių dalis, vadinama „Aukštesniuoju pasauliu“. Tai, kad pastarąjį organą turi ne visi, – ne pasiteisinimas, nes čia irgi galioja mokslo apibrėžimas. Jei pasaulyje būtų 5% matančių, o visi kiti aklieji, ar matančiųjų pojūčiai ir tyrimai nebūtų laikomi mokslu apie pasaulį?

Klausimas (Romans): Sveiki, brangus Mokytojau.  Jūsų mokslas palietė ir mane. Patyrinėjus paviršutiniškai, man kilo keistos išvados. Šį mokslą gan sunku suprasti ir susidaro įspūdis, kad šio sunkumo paskirtis atjungti protą t. y. palikti jam antraeilį vaidmenį?
Atsakymas: Visiškai teisingai, svarbiausia pajusti Aukštesnįjį pasaulį, kaip šiandien jaučiate šį pasaulį, o ne suprasti jį protu, žiūrint iš tolo, jo nejaučiant. O po to, jį pajutus, jau bus galima tyrinėti ir tai bus mokslas apie tą pasaulį. Vadinasi, iš pradžių kabalą mes studijuojame ne kaip mokslą, o kaip priemonę pritraukti mūsų jausmus ištaisančią supančią Šviesą. O po to, kai ji paveiks ir atvers mums Aukštesnįjį pasaulį, mes  naudodamiesi tomis pačiomis knygomis pradėsime tyrinėti tą pasaulį kaip kūdikiai, kurie jaučia mūsų pasaulį ir mokosi jo dėsnių praktiškai.

Klausimas: Rytinėje pamokoje Jūs paaiškinote, kad „šventumas“ priklauso nuo įdėtų pastangų kiekio. Kita vertus, Jūs aiškinote, kad šventasis (cadik) – tai tas, kuris pateisina (macdik) Kūrėją pagal savo dvasinio suvokimo lygį, kad „pateisinti“ – tai ne kalbėti apie tai, o pačiam aptikti ir taip įvertinti Kūrėjo veiksmus, kad šventumą lemia savybių su Kūrėju sutapimas. Tačiau koks skirtumas, kiek pastangų įdėjo žmogus, jei šventumas matuojamas pagal rezultatą – kiek jis pateisina Kūrėją?
Atsakymas: Bet kiekvienas, norintis pasiekti „teisiojo“ lygį, kad atskleistų ir pateisintų Kūrėjo veiksmus, – įdeda lygiai tiek pat (kiekvienas pagal savo gabumus ir jėgas) pastangų.

Pamoka pagal straipsnį „Labai sunku šalia Kūrėjo“ (rusų k.)

Pamoka pagal „Įvadas į mokymą apie 10 sfirot“ (rusų k.)

Klausimas: Knyga „Šamati“: „…Taip išeina, kad teisieji jėgų eiti pirmyn gauna iš nusidėjėlių, tampančių „dulkėmis po jų kojomis“, ir juda jie dėl likusios juose nuodėmės. Ir pats šis darbas – svarbus, o ne priverstinis, kaip jiems atrodė anksčiau, kai juose buvo „blogio pradas“. O dabar mato, kad ir be „blogio prado“ verta dirbti tikint ir atiduodant.“ – Ką šioje ištraukoje reiškia „teisusis“ ir „nusidėjėlis“?
Atsakymas: Nusidėjėlis ir teisusis – praeities ir dabarties būsenos viename žmoguje, kuris eina dvasiniu keliu. Kabala kalba tik individualiai, kreipdamasi į asmenybę, kalba apie pasaulį žmogaus viduje. Nes tai, ką mes jaučiame, priklauso tik nuo mūsų savybių. Tiktai taip suprantant kabalą ir visas dvasines knygas, parašytas kabalistų, suvoksite, ką jos nori jums perteikti.