Dvasinio perversmo neišvengiamumas

Krizė, globalizacija

Klausimas: Jūs atrodote rimtas ir išmintingas, bet jūsų idėjos ir pasiūlymai žmonijai – utopiniai.
Nejaugi esate įsitikinęs, kad juos įmanoma įgyvendinti arba bent jau yra tikimybė, galimybė atlikti tokį visos žmonijos dvasinį perversmą.
Atsakymas: Pažindamas žmogaus prigimtį žinau, kad visi mūsų norai, mintys, veiksmai yra visiškai egoistiniai ir kitokie negali būti. Bet taip pat pažindamas Aukštesniojo pasaulio, Šviesos prigimtį esu absoliučiai įsitikinęs ir pats patyręs, jog Šviesa, sukūrusi mūsų egoizmą, akimirksniu gali jį pakeisti altruizmu. Bet tai padarys tik mums norint.
Prie šio noro mes galime priartėti tik suvokdami savo egoizmą kaip blogį sau patiems, matydami, kokias kančias jis mums sukelia. Bet klausimas, kiek reikės kančių: galima tyrinėti mažą kaip šiandieninė krizę – ir suvokti, kad mūsų tarpusavio santykiai priešiški žmonijos globaliam „mažam kaimui“ – suvokti taip giliai, kad pradėtume judėti „Mylėk artimą kaip save“ link, imtume siekti tapti panašūs į Gamtą/Kūrėją. Tarkime, įvesti pasaulinį globalų  švietimą, visus mokyti, kad gyvename visuotinės tarpusavio priklausomybės pasaulyje. Sutelkti šiam tikslui visas pasaulio  žiniasklaidos priemones, mokymo įstaigas – nuo vaikų darželių iki universitetų (žr. „Paskaita Arosoje“).
Netgi nereikšmingi pirmieji mūsų bandymai jau panaikins mūsų priešpriešą Gamtai, kadangi atlikdami šiuos veiksmus atsisuksime veidu į Gamtą/Kūrėją, į suartėjimą su Ja. Ir jeigu mūsų norai iš esmės bus nukreipti į savęs keitimą, tai įvyks lengvai, kadangi Kūrėjas girdi būtent visuomenės prašymą.
Gamta vis tiek pavers savo planą veiksmu, dvasiniame pasaulyje jis jau yra įsikūnijęs. Tačiau norėtųsi sumažinti katastrofas – visuomenines, ekologines, karines, infekcines ir kt., kurios privers mus atsiplėšti nuo egoizmo. Yra geras kelias Gamtos tikslui pasiekti. Tam duotas kabalos mokslas. Reikia bent jau daryti viską, kas priklauso nuo mūsų. O dvasinis perversmas vis tiek įvyks!
Palyginimas: Eidamas pakrante žmogus staiga pamatė berniuką, kuris kažką rinko nuo smėlio ir mėtė į jūrą. Žmogus priėjo arčiau ir pamatė, jog berniukas nuo smėlio renka jūros žvaigždes. Jų buvo pilna visur aplink. Atrodė, ant smėlio – milijonai jūros žvaigždžių, krantas daug kilometrų buvo tiesiog nusėtas jomis.
– Kam tu mėtai šias jūros žvaigždes į vandenį? – paklausė žmogus, prieidamas arčiau.
– Jeigu jos liks ant kranto iki kito ryto, kai prasidės atoslūgis, žus, – atsakė berniukas, nepertraukdamas savo užsiėmimo.
– Bet tai paprasčiausiai kvaila! – suriko žmogus. – Apsidairyk! Čia milijonai jūros žvaigždžių, krantas tiesiog nusėtas jomis. Tavo pastangos nieko nepakeis!
Berniukas pakėlė dar vieną jūros žvaigždę, akimirką susimąstė, įmetė ją į jūrą ir tarė:
– Ne, mano pastangos pakeis labai daug… šiai žvaigždei.
Tada žmogus taip pat pakėlė žvaigždę ir įmetė ją į jūrą. Po to dar vieną. Artėjant nakčiai paplūdimyje buvo daugybė žmonių, ir kiekvienas kėlė ir mėtė į jūrą žvaigždes. Kai patekėjo saulė, paplūdimyje nebuvo likę nė vienos neišgelbėtos sielos.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.