Į globalų švietimą turėtų būti įtraukta nematomo pasaulio suvokimo teorija ir praktika. Žmoniją reikia mokyti „Tikrovės suvokimo“. Mokslininkai jau pripažino, tačiau ir patys turėtų perimti tą faktą, kad supančią tikrovę mes pažįstame tik savo sąmonėje ir negalime suvokti „objektyvios“ tikrovės, esančios ne mūsų sąmonėje.
Reikia atmesti teorijas apie Visatą, esančią už mūsų sąmonės ribų. Tikrovė susideda iš mūsų bendros patirties ir apima mokslinius eksperimentus, taip pat mintis, jausmus, intuiciją, o vėliau, taisantis mūsų egoizmui, ji apims ir naują pasaulį, atskleistą mūsų ištaisytoje sąmonėje. Tačiau kol savyje jo neatskleidėme, jis neegzistuoja.
Būtent mūsų sąmonė yra fundamentali sąvoka. Tai jau pripažįsta ir šiuolaikinis mokslas. Ne mūsų sąmonėje niekada nieko nesuvokiame. Tai teigia suvokimo savikūros  principas (autopoiesis) – visa,  ką suvokiame kaip esamą aplink mus, visa Visata, kokią ją suvokia žmogus, egzistuoja būtent tokiu pavidalu, kokį mes atskleidžiame.
Savikūra išplaukia ne iš Visatos prigimties, o iš mūsų suvokimo, jautimo prigimties. Mes negalime kentėti dėl to, kad neturime 6-ojo piršto, todėl noro jutimas yra preliminari atskleidimo būsena. Aukštesnioji pakopa iš pradžių pasireiškia mumyse kaip jos noras, o po to ji šiame nore atsiskleidžia.
Astrofizikai kuria naujus „save kuriančios“ Visatos modelius, panašius į gyvos sistemos sandarą ir funkcionavimą. Vis labiau pasitvirtina faktas, kad Visata yra gyva ir  visi jos lygmenys susijungia į vieną visumą.
Mokslininkai, studijuojantys evoliuciją, pripažįsta, kad Žemė savo globalia visų gyvybės lygmenų sąryšio sistema ir savo vystymusi panaši į milžinišką gyvą ląstelę.
Tačiau išlieka taisymosi problema: pats mokymasis ir sutikimas su faktais nereiškia taisymosi, panašėjimo į Gamtą. Būtina studijuoti būsimą mūsų egzistavimo lygmenį, o jis išdėstytas tik kabaloje. Vadinasi, reikia spręsti kabalos platinimo pasaulyje problemą. Kaip siūlo Rambamas, iš pradžių nenurodyti kabalos ir tik palaipsniui atskleisti tikrosios išminties šaltinį.