Klausimas: Kalbame, kad negalime sustabdyti jaunosios kartos avijuto (troškimo gauti dydis): vienuolikmetis gali papjauti kitą vaiką. Kur tai nuves? Kas bus po dešimties ar penkiolikos metų, kai šitie dešimtmečiai taps dvidešimtmečiais?
Atsakymas: Visų pirma vaikai nejaučia pareigos laikytis mūsų įstatymų, juk jų negalima nubausti – jie neteisiami dėl amžiaus. Kas gi atsitiks? Vaikui augant stiprėja ir apsauginė jėga: baimė, būtinybė įsitvirtinti pasaulyje kaip suaugusieji. Jei elgtumėmės su jais kaip su suaugusiais – tai padėtų.
Tiesą sakant, mūsų įstatymai nepritaikyti vaikams. Kiekvienai amžiaus grupei privalome turėti konkrečius ypatingus teisinius aktus, beje, atskirai berniukams ir mergaitėms. Turime žinoti, ko iš jų reikalauti ir kaip esant reikalui bausti. Iš bausmės ir atlygio sistemos vaikai turi matyti kaip teisingai elgtis. Vaikas turi tai žinoti. Tai vadinama auklėjimo sistema – ji priešinasi žiauriai žmogaus gyvūninei prigimčiai, todėl formuoja ir kuria žmogų. Kiekvienas veiksmas turi turėti atitinkamą atsakomąją reakciją. Taip motina auklėja mažylį: už kažką skatina, o už kažką – baudžia. Taip šiam „plastilinui“ suteikiama forma. Vaikas šitai supranta, nes to „plastilino“ viduje slypi noras patirti malonumą. Norus galime veikti tokiu būdu: įgausi vienokią formą – bus saldu, įgausi kitokią – bus kartu. Taip mes kuriame žmogų.
Tačiau, jeigu viską leidžiame ir siūlome elgesio formas, kurių jis semiasi iš pasibjaurėtinų žaidimų, kuriuose vieni kitus žudo, jeigu tai mato ir per televiziją, ir internete, o iš supančios aplinkos nėra jokios bausmės – koks gi tokio auklėjimo rezultatas? Iš nuostabaus mažylio auginame nelaimingą vaiką.
Iš pradžių reikia auklėti tėvus ir drauge kurti auklėjimo sistemą vaikams. Antraip, kita karta bus dar blogesnė už šią, kaip kad ir vykdavo iki šių dienų.
(Iš 2009-02-17 pamokos pagal straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“)

Skaityti visą >>