Pateikti balandžio, 2009 mėn. įrašai.


Iš kur kyla neapykanta?

Filmai, klipai, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: sakykite, profesoriau, kur slypi žmogiškosios neapykantos šaknys? Kokia reiškino – „neapykanta“, priežastis? Iš kur kyla nacionalistinė, be jokio gailesčio žmonių neapykanta?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Komentarų nėra

Kas sukūrė Kūrėją?

Klausimai ir atsakymai, Kūrėjas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kas sukūrė Kūrėją? Iš kur kilo Absoliutas? Kaip atsirado Kūrėjas?
Atsakymas: Tik mūsų būsenos pakopoje (kai egoistiškai suvokiame tikrovę) egzistuoja apribojimų sąvokos (kategorijos): „laikas“, „vieta“, „judėjimas“. Vos tik imame suvokti realybę jos tikruoju pavidalu, kuris neiškreiptas mūsų egoizmo, t. y. yra tokių pačių davimo savybių kaip ir tikrovė, išvystame, kad šių apribojimų nėra, ir kad viskas amžina bei tobula.

Komentarų nėra

Kas yra Kūrėjas?

Kūrėjas

Klausimas: Viena vertus, sakoma, kad Kūrėjas – tai davimo savybė, kurią žmogus turi pasiekti, ir ji yra jo viduje. Kita vertus, į Kūrėją visada kreipiamasi, kaip į kažką, esantį ne manyje, kaip į kažką, kuriam būtina melstis. Jis atskirtas nuo manęs ir yra kaip visa valdanti jėga. Tad kas gi tas Kūrėjas?
Atsakymas: Tiesą sakant, ne žmoguje nėra nieko, ir tai žinome iš tikrovės suvokimo. Kabalos moksle yra didelis skyrius, aiškinantis mūsų suvokimo ypatumus – apie tai rašė Baal Sulamas ir daugelis kitų kabalistų. Mes viską suvokiame savo viduje, savo dėžutėje, į kurią patenka įvairūs poveikiai. Jie susijungia smegenyse ir piešia tikrovės vaizdą. Man atrodo, jog matau ją išorėje, tačiau iš tikrųjų ji yra mano viduje.
Taigi viskas priklauso nuo mano įsivaizdavimo: arba aš įsivaizduoju, kad tai yra išorėje, arba – kad viduje. Tiesą sakant, teisinga įsivaizduoti, kad tai viduje. Kūrėjas – tai ta davimo ir meilės jėga, vienybės su kitais jėga, kuri yra paslėpta manyje. Turiu ją atskleisti ir su ja susivienyti. Noriu, kad ji manyje pasireikštų ir mane valdytų. Tai ir vadinama pažinti Kūrėją. Neverta Jo ieškoti kažkur toli – dvasiniame pasaulyje nėra erdvės, viskas yra žmogaus viduje.
Todėl kabalos mokymasis yra mūsų vidinių jausmų apvalymo procesas, kad būtų galima pajausti, kaip ši jėga mus pripildo. Mes netikėtai pajuntame, kad Kūrėjas yra viduje, nors ką tik buvo paslėptas. O dabar, kai tapau švaresnis, šviesesnis, jaučiu Jo buvimą. Jis jau nebesislepia, o atsiskleidžia, ir visa tai vyksta žmogaus viduje.

Komentarų nėra

Klausk kabalisto – 5

Interviu, susitikimai

TV programa „Klausk kabalisto“ rusų kalba.

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Komentarų nėra

Kūrėjui – visi esame moterys

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas: kalbame, kad dvasiškai tobulėdama moteris turi stengtis padėti pasaulinės grupės vyriškajai daliai – taip ji gauna užpildymą. Tačiau tiesioginis moters noras „būti kaip Kūrėjas“ aplinkinių yra pašiepiamas. Moteris turėtų gėdytis tokio siekio?
Atsakymas: Nusiraminkite, veikiau atvirkščiai: visi mes – vyrai ir moterys, visos sielos – Kūrėjo atžvilgiu esame moteriškoji dalis, kli (indas), noras Jo, t. y. vyriškosios dalies, mus Pripildančiojo atžvilgiu.

„Apie dvasinį moters tobulėjimą“ – Pokalbis (rusų k.) 1234

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Šiame gyvenime esu moteris. Visuose ankstesniuose gyvenimuose buvau vyras. Jeigu dabar savybėmis tapsiu panaši į Aukščiausiąją jėgą, dvasiniame pasaulyje būsiu moteris? Jeigu taip, tai ar vyras dvasiniame pasaulyje taps moterimi, kai jo indas, kuris priskiriamas moteriškai daliai, prisipildys Šviesa?
Atsakymas: Jūs visada buvote moteris ir būsite ja iki visiško išsitaisymo.

Komentarų nėra

Ne krizė, o naujo pasaulio gimimas

Krizė, globalizacija

igra1Pranešimas: Armėnijos premjeras S.Sarkisianas: „Tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, galima pavadinti chaosu, o ne krize. Mes stebime, kaip formuojasi naujas pasaulis. Krizė – tik vykstančių procesų rezultatas.“
Cikliško vystymosi teorija, tvirtinanti, kad spiralė visada kyla į naują lygmenį, šiuo konkrečiu atveju neveikia, nes kalbama ne apie ciklišką vystymąsi, o apie naujo pasaulio formavimąsi.
Susiduriame su naujai besiformuojančiu pasauliu, dėsningumu, o tai, kas buvo būdinga ankstesnei visuomenės organizacijos formai daugiau nebepasireikš.
Tai reiškia, kad turi būti nauja logika, kurios dar negebame įžvelgti.

Ant naujo etapo slenksčio (rusų k.)

Iš krizės prie naujos pasaulio formos (rusų k.)

Komentarų nėra

Mėgautis meile kitiems

Dvasinis darbas, Klausimai ir atsakymai

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Kartais per pamokas jaučiame ryšį, vienybę, malonumą, nes dvasiniai vieno žmogaus išgyvenimai – tai visos grupės (bendro kli) dvasinių išgyvenimų rezultatas. Ar galima tuo mėgautis? O gal geriau slopinti savyje tokį jausmą, kol jis neperaugo į egoistinį malonumą?
Atsakymas: Reikia mėgautis meile kitiems! Žmogus auga tik veikiamas teigiamų emocijų! Kūrimo tikslas – suteikti kūriniams malonumą!

Klausimas: Vakar vakare man kilo stiprus noras daryti gerai visiems, be atlygio, – ir tuo mėgavausi. Šiandien pabudau ir pajutau savo kasdienę, egoistinę, niūrią būseną. Sakykite, kas tai buvo? Tai buvo aukštesnioji pakopa?
Atsakymas: Jūs mokotės, ir Šviesa su jumis dirba, Ji sukūrė jumyse tokį pojūtį, kad parodytų pavyzdį, ko reikia siekti (tai pažadinimas iš Aukščiau – hebr.k. itaruta de leela). Dabar pats artėkite prie tokio pojūčio (tai pabudimas iš apačios – itaruta de letata), kol visam laikui įgysite naujas savybes ir šiuos pojūčius!

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jeigu žmogus įsisąmonins blogį ir taps altruistu, kaip jis įstengs gyventi tarp egoistų?
Atsakymas: Mylėdamas juos! Juk jis išsitaisys ir elgsis su visais kaip Kūrėjas.

Komentarų nėra

Sekti asmenybe ar dauguma?

Krizės sprendimas

Viena vertus, mums siūloma sekti asmenybe, kita vertus – dauguma. Žinoma, asmenybės tobulesnės, jos gali pasakinėti, ką verta daryti. Galbūt jie su savo įžvalgomis bei filosofija ir yra teisūs, tačiau visuomenė nepajėgi įvykdyti jų rekomendacijų. Ką gi daryti?
Jeigu mes sakome, kad žmonijos raida priklauso nuo didesnės jos dalies norų bei išsivystymo lygio, turime veikti atsižvelgdami į daugumą. Kodėl mūsų pasaulyje yra asmenybės ir yra dauguma ir kaip suderinti vienų bei kitų nuomonę, kad dauguma, kiek leidžia jos galimybės, vystytųsi asmenybių nurodoma kryptimi? Kaip tai organizuoti? Visame pasaulyje matome: yra žmonių, kurie viską supranta ir mėgina priimti teisingus sprendimus, bet kai šie sprendimai pasiekia liaudį ir juos ima realizuoti miesčionys bei namų šeimininkės, išeina visai ne taip, kaip buvo tikėtasi.
Todėl matome, jog egzistuoja elitinė kultūra. Tai buvo ypač ryšku prieš 200 metų, kai muzika, tapyba, kultūra, estetinis auklėjimas buvo skirti tik aukštajai visuomenei. O kai kultūra pasiekė masių lygį, atsirado popkultūra – šiandieniniai Madonna, Maiklas Džeksonas ir t. t.
Visur yra dalis, numatyta atskiroms asmenybėms, ir dalis, skirta daugumai. Problema ta, kad vystydamiesi mes visi turime tapti lygūs. Yra labai pažangių žmonių, turinčių stiprų norą mėgautis bei gebėjimą jį įveikti. Ir yra dauguma, kuri nieko negali su savimi padaryti, pajėgi tik dirbti ir šiaip taip išsilaikyti.
Problema iškyla mums artėjant prie išsitaisymo pabaigos. Iki mūsų kartos šios problemos nebuvo. Buvo valdovai ir eiliniai piliečiai, aukštesni žinojo, ko galima reikalauti iš žemesniųjų, ir taip jie tarpusavyje sąveikavo. Visada egzistavo vadinamasis „auksinis milijardas“ ir visa kita žmonija, kurios gyvenimo lygis buvo ganėtinai žemas.
Bet dabar mes gyvename kitoje epochoje, kai pasaulis tapo apvalus, integralus ir globalus. Kaip galime pasiekti lygybę – juk visi turi būti lygūs? Kaip ir kokiais  aspektais reikia sujungti šiuos du įstatymus (sekti dauguma ir sekti asmenybe), kad sukurtume visišką harmoniją, kurioje kiekvienas būtų lygus su visais. Lygus! Juk tai globali, apvali kaip žemės rutulys sistema.
Šiais laikais imame ieškoti šio sunkaus klausimo sprendimo: kaip padaryti, kad visi būtų lygūs? Kad paprasta namų šeimininkė, nieko, be vystyklų bei kačių, nežinanti, suvoktų, suprastų, spręstų ir būtų ne mažiau svarbi nei didelis politikas, filosofas ar ekonomistas. Kaip padaryti, kad visi būtų vieningi? Juk galiausiai turi taip būti.
Tai visai nepaprasta užduotis. Mes, visuomenė, turime saugoti, rūpintis asmenybėmis, suteikti joms galimybę vystytis. Kuo daugiau tarp mūsų bus asmenybių, kuo jos bus labiau išsivysčiusios, tuo visuomenė labiau žengs į priekį, įsiklausydama į šių asmenybių nuomonę apie tobulėjimą. Kitaip tariant, dėl krypties ir žengimo į priekį būdo turime sekti asmenybėmis, juk jos jau nuėjo kelią, kurį visai visuomenei dar reikės nueiti.
Taigi, kad tobulėtume vadinamajame dvasiniame gyvenime, turime įsiklausyti į asmenybes. O materialiajame gyvenime turime sekti dauguma. Negalima peržengti visuomenės rėmų, negalima primesti visuomenei įstatymų bei ribojimų, kurių ji negalės vykdyti.
Todėl dvasiniame gyvenime turime sekti asmenybe, o materialiame – dauguma. Būtent teisingas santykis tarp šių dviejų principų ir yra tikras tobulėjimo kelias.  Asmenybės turi taip organizuoti materialų visuomenės gyvenimą, kad dauguma pamažu pradėtų remti dvasinį tobulėjimą. O kai šis teisingas ryšys bus realizuotas, materialus gyvenimas irgi taps geras, nenuves į krizes bei nelaimes.
Turime suprasti, kad teisingas šių dviejų principų santykis yra būtinas, kitaip principas „sekti dauguma“ paskatins lošimo namų steigimą ir panašius veiksmus. Dauguma turi įsiklausyti į asmenybę, kuri žino, kaip organizuoti materialųjį gyvenimą, kad jis būtų naudingas žmonių tobulėjimui. Dauguma turi remti šias asmenybes, leisdama tobulėti joms pačioms ir vesti į priekį daugumą. Vis dėlto galva lieka galva, ir įvykdyti įstatymą „sekti dauguma“ reiškia rūpintis, kad dauguma galėtų saugiai vystytis laikydamasi visų vystymosi sąlygų.
Deja, mūsų laikais viskas vyksta atvirkščiai. „Prakeiktos“ demokratijos sąlygomis „kartos veidas kaip šuns snukis“. Šuo bėga prieš šeimininką ir atsigręžia į jį pasitikrindamas, ar teisingai bėga. Kitaip tariant, jeigu šiandienos lyderiai „nebėgs“ nurodinėjami visuomenės, jų niekas nerems, neišrinks ir jie nevadovaus vyriausybėms. Todėl tas, kuris tampa vyriausybės galva, turi nusileisti iki daugumos lygio. Vieną parėmė 40 milijonų žmonių, kitą – 80 milijonų. Beprotybė! Rinkėjų skaičius rodo tik kiek nusileidai. Visiškai priešingai nei turėtų būti, o mes suvokiame tai kaip žengimą į priekį. Todėl ir atsiduriame krizinėse situacijose.
Klesti populizmas ir „piaras“. Politikas sako: „Tarnausiu tautai!“ Teisingai, tarnausi tautai, bet kaip? Kur tu ją nuvesi? „Paklausiu žmonių, ko jie nori, ir vesiu juos ten.“
Matome, prie ko visi mes priėjome. Kieno reikia klausti? Mintis ir tikslas priklauso asmenybei. Asmenybė turi išmokyti daugumą, kad ši siektų to tikslo, kurį turi asmenybė, judėtų netgi aukščiau žinojimo – juk galbūt žmonės nesupranta, ką reikia daryti. Tarkim, reikia 10 proc. pakelti mokesčius. Jeigu to reikia visuomenės labui, o ne tam, kad patektų kam nors į kišenę, asmenybė supranta ir su tuo sutinka. Bet jeigu paklausite visuomenės, ji negalės to suprasti, jai tai yra našta, primetama kaip įstatymas.
Taigi tai abipusis darbas, bet jeigu individas iš tikrųjų yra asmenybė, nešoka pagal masių dūdą, o turi savo požiūrį, visuomenė gali būti tikra, jog eina teisingu keliu. Todėl reikia atkreipti dėmesį, kaip mums teikiamos naujienos, įvykiai, vykstantys pasaulyje, kuo mes didžiuojamės, kas mus įkvepia. Matome asmenybes, kurios paklūsta daugumai, o ši dauguma diktuoja joms, kaip reikia vystytis, arba asmenybes, kurios neįsiklauso į daugumos problemas. Kitaip tariant, viskas vyksta atvirkščiai nei turėtų būti esant teisingam ryšiui tarp valdžios ir liaudies.
Todėl mes painiojame įstatymus „sekti asmenybe“ ir „sekti dauguma“. Jeigu asmenybė priima daugumos nuomonę, ji liaunasi būti asmenybe, negali būti vyriausybės galva ir apskritai ką nors spręsti, juk tai ne asmenybės, o namų šeimininkių sprendimai.
Taip buvo Rusijoje, kai visiškai nepasirengę žmonės sudarė vyriausybę ir tapo ministrais. Dėl ko juos paskyrė? Dėl to, kad žmogus kilo iš „liaudies“, žinojo, ko nori paprasti žmonės, – tai irgi prisidėjo prie šalies griovimo. Matome, iš kur kilo visa jos valdžia. Jei koks nors vietinės reikšmės veikėjas buvo paklusnus kaip atsidavęs šeimininkui pudelis, jį paaukštindavo – jį  reikėjo paskatinti kaip Kaligulos arklį. Galima pasodinti pudelį į sostą, bet jis liks su pudelio protu. Tokių yra daug, todėl ir vyksta tai, kas vyksta.
Problema ta, kad mes nenorime leisti asmenybėms teisingai, savarankiškai, nepriklausomai nuo niekieno vystytis. Tegul būna priešingos nuomonės, aiškūs, kuo tolesni nuo masių nuomonės požiūriai, taip mes tiksliau ir teisingiau patikrinsime bendrą kelią.
Deja, ir religija, ir valstybė, ir visuomenė, stengdamiesi užtušuoti šiuos aukštus ir svarbius dalykus ir visus nuleisti iki žemės lygio, iki dulkių lygio, veikia visiškai kitaip.
„Pratarmės į knygą Zohar“ pabaigoje Baal Sulamas sako, kad žmogus turi išaukštinti vidinę dalį išorinės dalies atžvilgiu savo viduje, išaukštinti vidinę dalį išorinės dalies atžvilgiu savo mažoje visuomenėje, tautoje ir visame pasaulyje. Dvasinės raidos eigoje turime nuolat stiprinti vidinę dalį, t. y. dvasinį tobulėjimą, palyginti su išorine dalimi, t. y. su dauguma.
Bet materialiame gyvenime reikia skaitytis su išorine dalimi, su dauguma. Reikia aprūpinti juos viskuo, kas būtina, – „tai, kas būtina, nesmerktina ir negerbtina“. Tikrasis vadovas pirmiausia turi pasirūpinti, kad visi turėtų duonos, t. y. pagrindinių maisto produktų. Be to, jis turi rūpintis, kad visuomenė kryptingai kiltų pagal gamtos dėsnį. Taip jis visą visuomenę nuves į harmoniją bei pusiausvyrą su gamta ir dėl to mes neskausmingai bei patogiai gražiame traukinyje judėsime į priekį vystymosi bėgiais.


(Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“,  2009 03 20)

Komentarų nėra

Visas pasaulis – artimas

Dvasinis darbas, Paskutinė karta

Klausimas: Nejau negalima imti galvoti, kad „artimas“ – tai visa žmonija, ne tik Bnei Baruch grupė? Galbūt tada priklausomai nuo mūsų minčių pasaulis pasikeis?
Atsakymas: Taip ir yra, visas pasaulis – artimas. Tačiau dabar man „artimesnis“ tas, su kuo galiu suartėti kartu siekiant bendro tikslo – tai mano bičiuliai. O po to, palaipsniui ir visas pasaulis taps artimu, nes jame irgi skleisis šis noras.

Klausimas: O ką reiškia melstis už artimą, jeigu aš pats neišsitaisęs?
Atsakymas: Prašydami artimui, suartėjate su juo, ir priklausomai nuo to, kiek tai nuoširdu, aptinkate savo egoizmą, – ir jūsų malda galiausiai tampa prašymu keisti save. Todėl hebrajiškai žodis malda „lehitpalel“ – reiškia „teisti save“.

Komentarų nėra

Klausk kabalisto – 4

Interviu, susitikimai

TV programa „Klausk kabalisto“ rusų kalba.

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai