Pateikti Trečiadienis, balandžio 1, 2009 dienos įrašai.


Auklėjimo sistemos krizė

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Neseniai peiliu buvo sužeistas dvylikametis vaikas. Kaip paaiškinsite tokį mažamečio norą pakenkti kažkam kitam?
Atsakymas: Visų pirma žiaurus vaikų tarpusavio elgesys yra mūsų bendros prigimties pasekmė; noras gauti auga ir nieko nepakeisi. Anksčiau vaikai buvo naivesni, labiau disciplinuoti, juos buvo galima kažkaip organizuoti. Dabar tai jau neįmanoma, todėl niekas ir nesistengia. Jeigu anksčiau vaikus buvo galima valdyti riksmais ir komandomis, tai šiandien mokytojas bijo įeiti į klasę, nes nežino, kas ten jo laukia. Ir dėl to nekalti nei mokytojai, nei įstaigų auklėtojai: jie paprasčiausiai neturi metodikos. Jie stengiasi sukurti auklėjimo sistemą, tačiau mūsų egoistiniai norai negali padiktuoti teisingo sprendimo, nes esame tokie pat sugedę kaip vaikai.
Neturime teisingo modelio, kurį galėtume pateikti jiems kaip pavyzdį. Juk auklėjimas remiasi tik pavyzdžiu. O kuo gi užpildome internetą ir televizijos ekranus, iš kurių jie ir semiasi informacijos?!
Manau, pasaulis ima suprasti, kad nesugebame suvaldyti jaunosios kartos auklėjimo proceso, peržengiančio visas ribas, kai dar galima taikstytis su tuo kas vyksta. Todėl gerai, kad blogis atsiskleidžia – galbūt bent šis tas bus išgirsta. Kai auklėjimo krizė tampa visuotine, žmonės būna pasirengę įsiklausyti.
Turime paaiškinti, kad jaunoji karta negali rasti ramybės įsprausta į senos auklėjimo sistemos rėmus. Lygiai taip pat remdamiesi sena sistema neištaisysime ekonomikos, šeimos santykių, kultūros, švietimo. Žmonės turi išgirsti apie visas problemas, ir jos visos turi vieną vienintelį sprendimą.
Būtina tyrinėti Aukštesnįjį valdymą, kuris iš vienos pusės yra absoliutus gėris, iš kitos pusės – griežtai sąlygoja mūsų elgesį. Tai ir yra auklėjimas: stovintį ant gyvenimo slenksčio žmogų išmokyti atskleisti ryšį su Kūrėju, su Aukštesniąja jėga, juk tik ji mus ir veikia – štai, ko mums reikia! Ką turime duoti vaikams? Planą, programą, supratimą, mokslą, kaip pasiekti sėkmę pasitelkiant tą realybę, kurioje esame…
Žmogui būtina perduoti tai, kas svarbiausia – kaip gyventi gerai. O gerai gyventi jis galės, jei atskleis Absoliutų gėrį. Būtent tai ir yra kabalos mokslo esmė: kuo greičiau atskleisti Kūrėją žmogui, gyvenančiam šiame pasaulyje .
Iš 2009-02-17 pamokos pagal straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“ Skaityti visą >>

Komentarų nėra

Progresas sukėlė mirtiną grėsmę

Kabala

Mano senas pažįstamas žurnalistas ir apžvalgininkas Sergejus Leskovas kalbėjosi su Rusijos Mokslų Akademijos Filosofijos instituto direktoriumi akademiku A. Guseinovu. Ponas Abdusalamas Guseinovas dalyvavo man ginant disertaciją RMA Filosofijos institute. Su dėkingumu prisimenu jo požiūrį į šį procesą.
Jo žodžiai: Tikėjimas mokslo ir technikos progresu buvo fundamentalus žmonijos įsitikinimas. Pasirodė, kad šios viltys – iliuzija. Filosofija rėmėsi prielaida, kad žemėje galima sukurti rojų, keičiant žmogaus prigimtį.
Dabar aišku, kad progrese slypi mirtinai pavojinga grėsmė. Tai reikalauja iš principo naujo lygio atsakomybės.
Geros valios etiką Kanto dvasioje tenka papildyti atsakingo  poelgio etika. Auga absoliučių draudimų, surašytų dar Mozės kodekse, vaidmuo – pirmiausiai prievartos draudimas. – Kitaip tariant: „Nedaryk kitam to, ko nelinkėtum sau“ – taisyklė, einanti pirma taisyklės „Pamilk artimą kaip save“. Žr. Baal Sulamo straipsnius „Toros dovanojimas“ ir „Laidavimas“.
Kita vertus, moralė tampa vis individualesnė. Teisę spręsti, kas yra moralu ar nemoralu, visuomenė deleguoja atskiroms asmenybėms. –  Jeigu tai kabalistai, t. y. jau pasiekę „žmonijos ateitį“, tai jais galima pasitikėti, o tais, kurie „nėra ateityje“, jokiu būdu pasitikėti negalima – suklys, kaip visada, nes juos valdo jų egoizmas.
Mano pastabos – pasvirusiu šriftu.

Komentarų nėra