Klausimas: Intensyviai mokausi, buvau kongrese, lankau kabalos kursus. Kuo daugiau suprantu, tuo labiau norisi atsiskirti nuo egoistinės visuomenės. Ar iš mano pusės tai nėra egoistiška?
Atsakymas: Mes turime egzistuoti šiame pasaulyje ir savo dalyvavimu turime jam padėti tapti geresniu. Priimkite pasaulio poveikį kaip pagalbą, o ne kaip kliūtis ar trukdžius – tai „pagalba prieš jus“. Kliūtys – tai nuolatinis noro (avijut) pridėjimas, kurį įveikus, jūs kylate Kūrėjo link. Be šio noro neturėtumėte galimybės kilti.

Klausimas (iš dienoraščio hebrajų kalba): Kaip galiu suderinti kabalą su savo kasdieniu gyvenimu? Jaučiu, kad aplinka daro man didžiulę įtaką. Ar tai, kad studijuoju kabalą, įpareigoja mane atsisakyti savų pomėgių?
Atsakymas: Neprievartaudami savęs, leiskite grupei, studijoms veikti jus, įsijunkite į platinimą, imkite mokyti kitus – jūs palaipsniui atitolsite nuo savų „pramogų“. Vėliau ateis kitos kliūtys – ir prieš jas bus toks pats vaistas – tol, kol visiškai susijungę pajausime Aukščiausiąją jėgą.

Video įrašas rusų k.

Klausimas: Į klausimą apie auklėjimą jau atsakė Robertas Kiyosaki knygoje „Neik į mokyklą“. Jis rašo, kad kai mokytojas verčia individualiai spręsti užduotį, be galimybės padėti silpnesniam kaimynui, ir netgi rizikuojant būti už tai nubaustam – šiuo momentu formuojamos klasinės, laukinės visuomenės užuomazgos. Kol vaikas nori padėti, pašnabždėti – jį reikia palaikyti, – o jį už tai baudžia.
Ir apskritai, visa mokyklos istorija – tai individualistų-egoistų auklėjimo, vertinimo ir varžymosi. kas geresnis ir t. t. istorija. Jeigu mokykloje mokytų dirbti komandomis, kur vaikai būtų priversti susivienyti idant rastų sprendimą, turėtume visiškai kitą žmonių kartą. Taigi, visos egoizmo ydos formuojasi vaikystėje, būtent mokykloje.
Atsakymas: Sutinku su jumis. Mes stengiamės šiuos klausimus spręsti kuriamoje auklėjimo sistemoje. Svarbiausia joje sukurti aplinką, kuri kiekvienam pažadins siekį kooperuotis. Mokykla – tai pirmiausia teisingai organizuota vaikų visuomenė, kuri tam tikru būdu formuoja bet kurį mokykloje esantį vaiką ir priverčia jį savo pavyzdžiu, vertybėmis ir tikslais tapti tam tikru žmogumi. Kol kas mūsų pasaulyje taip nėra. Nė viename internate. O ir būti negali, kadangi tikslas – ne tobulumas, ne panašumas Gamtai, ir todėl tokiame auklėjime nėra ištaisančiosios Šviesos (Or Makif), o juk būtent ji taiso, o ne aplinka. Aplinka tiktai iššaukia ją. Todėl nė viena auklėjimo sistema (metodika) nesuveiks, išskyrus kabalistinę, kuri iššaukia žmoguje jį ištaisančią jėgą (Šviesą).

„Žmogus turi būti laimingas!“ 21-ojo amžiaus auklėjimas