Pateikti balandžio, 2009 mėn. įrašai.


Pasaulis ant bankroto ribos

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Pranešimas: Apie dešimt šalių gali paskelbti nevykdysiančios valstybinių įsipareigojimų, o tai sukels problemų jų kreditoriams ir visam pasauliui.
Komentaras: O tokios problemos jau gali sukelti karus…

Pranešimas: Fondų indeksai nukrito, nepaisant to, kad B.Obama pasirašė 787 mlrd. JAV dolerių vertės ekonomikos skatinimo įstatymo projektą, skirtą stabilizuoti JAV finansinę ekonominę situaciją. Analitikų nuomone, šie veiksmai nestimuliuos ekonomikos.
Komentaras: Jei 0,001 šios sumos būtų skirta globaliam ugdymui žiniasklaidoje, teigiamų rezultatų ilgai laukti nereikėtų! O taip ir vėl einame kančių keliu…

Pranešimas: CNBC korespondentas Rick Santelli kritikuoja Obamos ekonomikos subsidijavimo planą, nes žmonėms duodami pinigai, o ne galimybė užsidirbti.
Pranešimas: Dž.Sorošas mano, kad Obamos planas supirkti „toksinius” bankų resursus nėra pakankamas.
Komentaras: Veiks tik vienas planas: kaip vaikų darželyje ir mokykloje susodinti visus mokytis. Mokytis naujo globalaus pasaulio, kuriame atsidūrėme, tačiau nežinome, kaip jame elgtis. Mokant stipendijas, pasitelkiant visas masinio informavimo priemones reikia visus priversti mokytis. Kitaip nepasiruošime naujam pasauliui. Nuo pirmų tokio plano įgyvendinimo dienų, dėl jo panašumo su Gamtos planu, išvysime teigiamus postūmius visuomenėje, vėliau pramonėje, ekonomikoje, dar vėliau – finansų sistemoje.

Komentarų nėra

Ekonomika – gyvenimo pratęsimas

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Žemė panaši į vieną ląstelę, ir, kaip ir visa, kas gyva joje, evoliucionuoja iš konkuruojančios individualizacijos į gyvybei būtiną sąveiką. Gamta atskleidžia visų gyvų organizmų žemėje istorinius ir globalius ryšius bei tarpusavio priklausomybę. Ekonominė sistema funkcionuoja panašiai kaip žmogaus organizmas. Tirdami žmogaus kūną, kaip vieną organizmą, galime rasti savęs ir visuomenės valdymo principus, kurių iš prigimties neturime, bet galime laisvai rinkdamiesi savarankiškai juos perprasti ir taikyti.
Atmestume ekonomikos ir gyvenimo klestėjimui kenkiančius principus ir taikytume tik naudingus. Žmogaus organizmas išsaugodamas savo formą nuolatos atnaujina ląsteles, pašalina tai, kas jam nėra būtina. Kūno gyvybingumas įmanomas tik tada, jei jo biologinės dalys linkusios palaikyti viena kitą, o ne būti priešiškos. Nors praeityje kova už išgyvenimą buvo vystymosi principas, tačiau vieningame kūne (būtent taip šiandien mums atsiskleidžia žmonių visuomenė) veikia kitas principas – vieningo kūno principas: „Gyvenimo pagrindas – gyvybinių sistemų tarpusavio ryšys“.
Todėl ir mūsų karta privalo nuo laisvos konkurencijos pereiti prie geranoriškos tarpusavio sąveikos principo. Laisva evoliucija baigėsi. Atsiskleidė Gamtos sistema. Ir mums teks į ją įsijungti.

Komentarų nėra

Skubėkite daryti vienas kitam gera

Krizės sprendimas

Jeigu žmonės siekia atskleisti šio gyvenimo prasmę ir, neatrasdami jos, jaučia gyvenimą sunkų ir tamsų, mes džiaugiamės galėdami jiems paaiškinti, kaip pasiekti laimę. Kūrimo tikslas – suteikti kūriniams malonumą, todėl būtina kreiptis į žmogų tuomet, kai jam blogai, juk kai gerai, jam nieko daugiau nereikia ir jis nieko neišgirs.
Tačiau kaip kalbėti su žmogumi, kuriam blogai? Atsakant į jo poreikius. Jeigu vis dar nori prisipildyti malonumų, kuriuos mato šiame gyvenime, jeigu kitokie norai jam dar neprabudo, tegul taip ir gyvena. Bet kai siekia kažko, ko nėra šiame pasaulyje, kai ima apie tai klausti ir nesidžiaugia nauju noru, nes nemato, kaip jį pripildyti bei nežino, kur surasti užpildymą, tada jam būtina suteikti priemonę, kuri padėtų prisipildyti.
Todėl mes kreipiamės į žmones, jaučiančius tuštumą, prislėgtus dėl nesusijusios su šiuo pasauliu priežasties.  Žmogus nesidžiaugia nei pinigais, nei valdžia, nei šlove, nei žiniomis, nei kūniškais malonumais (valgiu, seksu, šeima), nes jo noras siekia kažko aukštesnio.
Netiesa, kad jam nereikia visų šių dalykų ir jis visai apie juos negalvoja, – bet jie nebeteikia tikrojo džiaugsmo. Jam reikia kažko kito, to, kas išeina už šių kasdienių poreikių ribų. Tokiems žmonėms mes sakome, jog yra galimybė prisipildyti. Juk jie siekia prisipildyti, bet ne šiuo pasauliu. Mes turime tokį pripildymą ir galime perteikti jo pasiekimo metodiką.
Dabar viso pasaulio būsena yra prislėgta: žmonės jaučia tuštumą ir neranda, kaip prisipildyti. Ši bendra būsena daro įtaką visiems. Daugelis  būgštauja, jog šlovė, valdžia, pinigai, žinios ir netgi valgis, seksas bei šeima daugiau nebeteiks malonumo.
Visa tai nubluko, prarado skonį ir žmoguje liko baimė, kad negalės bent kiek prisipildyti. Ir nors kalbama apie elementarų fizinį egzistavimą, kartu bunda klausimas apie kažką aukštesnio. Juk jeigu žmogus nejaučia net paprasto fizinio užsipildymo, jis kelia klausimus: kodėl? kam? už ką?
Taip klausdamas jis ieško dvasinės, virš gyvenimo esančios priežasties: kam man toks gyvenimas? Nors žmogus dar neieško aukštesnio nei šis gyvenimas pripildymo, bet, kad patirtų įprasto lygio pasitenkinimą, privalo žinoti apie aukštesnį pripildymą. Žmogus, neturintis ko valgyti, bus pasirengęs klausytis apie dvasinį pasaulį, jeigu žinos, jog jo išsimaitinimas priklauso nuo dvasingumo. Jo gyvūninė esmė ims reaguoti į aukštesnius dalykus, nes, neturėdama kitos išeities, jaučiasi nuo jų priklausoma. Tada žmogus pradeda užmegzti ryšį su aukštesniais šaltiniais, kurie nulemia, ar jis galės pripildyti savo kūniškuosius norus.
Jeigu jam nėra kur gyventi ir kuo maitintis, jis turi žinoti to priežastį. Todėl ir  į tokius žmones reikia kreiptis – jie jau pasirengę įsiklausyti. Galbūt jų noras nepakils aukščiau šio lygmens, tad ir jų dalyvavimas susiliejant su dvasiniu pasauliu apsiribos tik nedidele pakopa: visi turi maisto bei normaliai gyvena aprūpintoje visuomenėje, kuri palaiko ir padeda suteikdama ekonominį bei socialinį tikrumą. Ir to pakanka. Iš jų daugiau ir nereikalaujama. Suprasdami, jog priklauso nuo dvasinio pasaulio, jie įgyja  ryšį su juo.
Todėl sakoma, kad mūsų karta gyvena „Mesijo dienomis“, juk vyksta bendra, globali krizė. Kadangi ši nelaimė atsiskleidžia pasaulyje tokiame žemame lygmenyje, tai ji gali suvienyti visus. Todėl krizė atsiskleidžia kaip globali. Problema ne šiaip sau liečia visus – ji parodo visų tarpusavio ryšį.
„Mesijo epocha“ reiškia, jog visas pasaulis ima busti, kad susilietų su Kūrėju, bet kiekvienas žmogus – dėl savos priežasties. Vieni nori pažinti, ištirti, suprasti, pajausti aukščiau šio gyvenimo esantį šaltinį, su kuriuo susijungia. Jų noras – pakilti virš visko, kas yra šiame pasaulyje, t. y. virš to, kas jaučiama turint įprastus kūniškus ir žmogiškus norus. O kiti to nesiekia, nes neturi norų, aukštesnių nei fizinis gyvenimas: valgis, seksas, šeima – nieko, išskyrus tai.
Bet jeigu turėdami šiuos norus žmonės jaučia priklausomybę nuo kažko nežinomo, tai jau yra priežastis pažinti dvasinį pasaulį. Šie žmonės vedami ne širdies, o skrandžio – jiems reikia maisto. Juk mūsų fizinis kūnas pats savaime veikia lygiai taip pat, kaip bet kuri gyva būtybė: nuolat ieško, kuo pripildyti burną. Sujungdami šiuos žmones su dvasiniu pasauliu, mes aiškiname, kad jų mėgavimasis priklauso nuo aukštesnio lygio gamtos.
Kaipgi jie gali prisipildyti? Tiktai su sąlyga, kad atitiks gamtą,  išlaikys pusiausvyrą su ja. Tai galima pasiekti įgijus būdingą gamtai atidavimo savybę. Ką tai reiškia? Kad suprastume, reikia susivienyti, juk matome, jog gamtoje viskas globaliai tarpusavyje susiję. Jeigu neveiksime drauge, nieko negausime. O jeigu panorėsime daryti vienas kitam gera, pasieksime ne tik taiką ir gerovę (juk aišku, kad nežudant vieni kitų jau bus gerai), bet ir supanašėsime su gamta – būtent šito ji iš mūsų reikalauja.
Be žmogaus, viskas gamtoje aiškiai sutvarkyta ir suorganizuota, be to, ryšys nustatomas automatiškai. O lygyje „žmogus“ turime tai atlikti patys – gamta paliko šį veiksmą mums. Šis aiškinimas visai logiškas, nes liečia natūralius norus: valgį, seksą, šeimą. Pinigai, šlovė, žinios – jau per aukštai. Žmogus nusileidžia į patį pagrindinį lygį ir nieko, išskyrus tai, nenori. Jis nori būti tikras, kad turės stogą virš galvos ir maisto. Jeigu vėliau išryškės aukštesni norai, žmogus suras jiems pripildymą. Iš pradinių veiksmų žmonės supras, kaip tęsti toliau.

Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna?

Klausimas: Ar žmonės turi suprasti, jog tarpusavio ryšys būtinas tam, kad supanašėtų su gamta? Ar tokias pastangas jie turi dėti?
Jiems nereikia dėti jokių ypatingų pastangų. Jų įnašas – suprasti idėją tiek, kiek kiekvienas sugeba, ir su ja sutikti. Žmogui nereikės ypatingai dirbti prieš savo norą, juk kol kas kiekvienas jaučiausi prislėgtas, bijo: ar rytoj turėsiu  būtiną minimumą – nuosavą kampą, maisto? Dėl šios baimės žmogus sutinka su aiškinimu, kuris atsako į jo poreikius: „Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna? Žiūrėk, apie ką reikia galvoti.“ Čia nedirbama prieš norą – žmogui turi būti aišku, jog kreipimasis tiksliai atitinka jo poreikius, kad tai susiję. Ir tai galima paaiškinti logiškai kaip įprastų materialių sistemų atitikimą.
Kūrimo tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Tai įvyks žmonėms susivienijus! Kalbame apie motyvaciją: arba žmogų veda įsisąmonintas noras, arba, jeigu to nėra, – skrandis. Kūnas – viskas, ką turi žmogus, jis privalo jį pripildyti. Valgis, seksas, šeima yra pagrindas. Tokie yra žmogaus norai ir per tai aiškinama. Žmonės egoistiškai per šiuos norus susivienys, kad taptų panašūs į gamtą ir pasitikėtų rytdiena. Šio susivienijimo viduje jie pajus ir dvasingumą. Kaip? Įtraukdami vienas kito norus!
Juk kiekvienas savo lygiu susivienija su kitais. Bet noras būti kartu, supratimas, jog tai gerai, – bendras visiems.
Kiekvienas tai supranta pasiekęs savo galutinį norą. Negalima krimstis, kad Kūrėjas nesuteikė žmogui tokio, kaip kabalisto, poreikio. Žmogus neturi tokio noro, bet turi savo. Jeigu jį realizuoja, jis yra toje bendroje piramidėje, kuri siekia susivienijimo. O susivienijime ima jausti dvasinę komponentę. Jis tai pajus ir dėl to, kad vienijimasis yra dvasinė savybė, ir dėl to, kad visi įsitraukia į visus. Nereikia tuo rūpintis – šis etapas išryškės susivienijus.

(Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį, „Dargot Sulam“, 73 straipsnis, 2009 03 15)

Komentarų nėra

Kokia bus kita visuomenė?

Krizė, globalizacija

Klausimas: Laisvą rinką reikia apginti nuo valdžios agresijos. Mums reikia, kad būtų vystomos verslo technologijos, leidžiančios verslininkams panaikinti mokesčius valstybei ir suderinti dalykinius tarpusavio santykius. Tautinės valstybės, keliančios grėsmę žmonijai, koncepcija apsiriboja tuo, kad saujelė žmonių, kurių rankose sutelkta valdžia, kuria armijas, gamina masinio naikinimo ginklus ir skatina karus.
Tautinės valstybės koncepciją privalome pakeisti laisvo žmogaus – pasaulio piliečio koncepcija .
Valstybė neturi kištis į prekybą, apkrauti mokesčiais ir reguliuoti verslo santykius. Valstybė turi paprasčiausiai išnykti, nes negeba persitvarkyti ir taip įvesti naujų verslo technologijų.
Atsakymas: Kabala nediktuoja, kokius pakeitimus turite įgyvendinti, ji pataria to mokytis iš gamtos – tada nesuklysite kaip paprastai. Mūsų pasaulyje viskas atliekama iš Aukščiau, veikiant Šviesai. Tačiau tai vyksta kančių keliu, spaudžiant Šviesai, idant paragintų žmogų vystytis.
Nūnai žmogus vystosi jau ne dėl to, kad auga egoizmas, bet dėl to, kad egoizmas sujungiamas į vieną sistemą. Tam kiekvieno asmeninis egoizmas turi būti anuliuotas dėl bendros gerovės. Tokia ir bus būsima visuomenė. Kaip tai atlikti – moko kabala.

Komentarų nėra

Virtuali pamoka 09.04.05

Kabala

Virtuali pamoka pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika pasaulyje“ (RU, EN), 1 pamoka:

Komentarų nėra

Nežinomybės baimė

Krizė, globalizacija

Klausimas: Daugelis žmonių krizės akivaizdoje patiria baimę. Ar įmanoma, kad ateis karų, konfliktų ir prievartos etapas?
Atsakymas: Pirmiausia toks pavojus egzistuoja pačių valstybių viduje ir mes matome, kaip skirtingai jis reiškiasi – neramumai, sujudimai tai ten, tai čia. Žmonės, neturintys nei būsto, nei duonos, nebevaldo savęs, jie neturi ko prarasti. Jie pasirengę viskam, ir jeigu tokie žmonės susivienija ir kursto vienas kitą, tai liaudis pratrūksta.
Kokių priemonių galima imtis? Juk tai ne priešas, prieš kurį galima panaudoti ginklą. Įsivaizduok: išeina į gatves tūkstančiai moterų su vaikais. Kokia policija juos sustabdys?
Galbūt Amerikoje situacija vis dar nėra tokia įtempta. Amerikiečiai visada gynė asmenybę: jei asmenybė turi ką nors – gerai, ne – tai ne. Niekas nereiškia pretenzijų. Be to, ten vis dar yra pinigų, prekių ir maisto, skirto dalinti vargšams ir bedarbiams.
Tačiau praeis šiek tiek laiko ir šios atsargos išseks. Jau šiandien kalbama apie tai, jog neaišku, kur išleisti Obamos milijardai – nesijaučia, kad jie išleisti naudingai.
Japonijoje valstybė kiekvienam skyrė po 100 dolerių, kad, išleidę juos, žmonės atgaivintų rinką. Tačiau tauta nieko nelaukus gautus pinigus paslėpė kišenėse: kas žino, galbūt, jų prireiks vėliau. Niekas neišleido jų pirkiniams – žmonės vengia švaistytis pinigais, jie perka duoną.
Jūs matote, kad neturime, kuo valdyti pasaulį. Vyriausybė šiandien jau nevaldo: anksčiau pasitelkusi ekonomiką galėjo reguliuoti tokius procesus, tačiau šiandien šis mechanizmas nebeveikia.

Skaityti visą >>

Komentarų nėra

Užtenka egoizmo!

Krizė, globalizacija

Klausimas: Kodėl Kūrėjas veda pasaulį į negrįžtamą būseną, su kuria šis neįstengs susitvarkyti?
Atsakymas: Būtent iš tokios būsenos reikia įsisąmoninti blogį. Kol žmogus, būdamas egoistas, negaus nepakeliamų smūgių, kol nesupras, kad jo kančių priežastis yra egoizmas, ir nesušuks: „Gana!“, tol negalės išeiti iš šios būsenos ir laikys ją normalia.
Juk matote, kaip žmonės be perstojo, lyg nesuprasdami ir negalvodami, meta savo pinigus į tą bankų ir fondų krosnį, kur jie išnyksta, ir nepaisant to – tai vis vien tęsiasi.
Tik visuomenės išsitaisymas padės – daugiau niekas. Būtina ištaisyti globalų, žmonių tarpusavio ryšį. Šis ryšis privalo apimti visą žmoniją. Jeigu tam nesiryšime, visa kita neveiks.
Kartkartėmis situacija gali aprimti – bus tai šiek tiek geriau, tai šiek tiek blogiau, atrodys, kad krizė jau baigiasi. Tačiau tokie vienas kitą keičiantys procesai būtini, kad žmonės juos įsisąmonintų, juk žmogui būdinga inercija.
Todėl metus ar du gali būti ramu, tartum krizė praėjo ir viskas nurimo.
Tačiau tendencija išliks. Jeigu jau pasiekėme globalią būseną ir visas pasaulis tapo globaliai susietas, tai smūgiai bus tik dėl neteisingo mūsų tarpusavio ryšio.

Komentarų nėra

Slapti ryšiai (filmas)

Filmai, klipai, Krizė, globalizacija

Iš filmo anotacijos: „Pagal visas ekonomines, klimato, politines ir socialines prognozes žmonija perėjo tam tikrą ribą, kurią kirtus nebėra kelio atgal. Prieš mus visuotinė katastrofa, kurios pirmoji kregždė – šiandieninė ekonominė krizė. Po to – badas, epidemijos ir, aišku, atominiai karai. Ekonomistai, mokslininkai, žurnalistai, menininkai klausia, ką galima padaryti? Kuo rytoj pamaitinti 6,5 mlrd. žmonių? Kaip nusivylusias mases sulaikyti nuo prievartos, anarchijos, fašizmo? Ar apskritai galima iššokti iš šio į prarają lekiančio traukinio?
Atsakymai į šiuos klausimus – mūsų naujame filme „Slapti ryšiai“ (rusų k.)

Komentarų nėra

Klausk kabalisto – 3

Interviu, susitikimai

TV programa rusų kalba „Kausk kabalisto“

laitman_2009-03-02_sprosi-kabbalista_w

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Komentarų nėra

Duonos nėra!

Krizė, globalizacija

Daugelis mokslininkų ir filosofų, pradedant Vernadskiu, Kantu, Hėgeliu ir iki pat mūsų dienų, teigia, kad pasaulis – tai uždara sistema, visiškai susijusi visuose lygmenyse. Žmogus negali pabėgti nuo gamtos dėsnių, jis visada yra gamtos dalis.
Jau visiems aišku, kad gamta visiškai integrali. Kaip tai gali atsiskleisti ir tapti suprantama paprastam žmogui, kuris žino tik savo gamyklą ir kelią į darbą bei namo? Jam tai taps aišku, kai jis užeis į parduotuvėlę arba gastronomą ir išgirs: „Duonos nėra!”
Kodėl nėra duonos?! – Todėl, kad vienas tiekėjas neatvežė miltų, kitas – aliejaus, trečias – vandens, ketvirtas – netiekė elektros… Trumpiau tariant, duonos nėra! – O ką gi man daryti?! – Eik, susitark su jais visais, ir tada duonos bus.
Tada jam teks bėgioti tartis su vienu, antru, trečiu, ir taip sužinos, kad priklauso nuo viso pasaulio. Būtent prie šios situacijos dabar artėjame. Jeigu nepagerinsime ryšio tarp mūsų, neturėsime nieko, tik tuščias lentynas, – ir iš to nieko, iš tokių didelių kančių sužinosime, kad priklausome nuo visų.
Kai kurie žmonės galvoja, kad jiems pavyks pabėgti: „Štai susikasiu sau lopinėlį žemės, pasodinsiu ten šiek tiek bulvių, pomidorų, ir man užteks pragyvenimui. O jūs visi prasmekit skradžiai – man nusispjauti, sėdėsiu savo kampe, ir viskas.“
Tačiau tai neįmanoma! Gyvenimas šiandien taip sutvarkytas, kad nė vienas negalės nuo jo pabėgti. Todėl Baal Sulamas teigia, kad jeigu eisime į išsiskyrimo pusę, tai ateisime iki nacistinių režimų, tai irgi bus susijungimas, tik atvirkščias: ne siekiant atiduoti, o gauti.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »