Pateikti Sekmadienis, gegužės 3, 2009 dienos įrašai.


Visa žmonija – tai mano sielos kūnas

Krizė, globalizacija, Laidavimas

Klausimas: Kai žmogus pirmą kartą girdi apie laidavimą ir visuotinę priklausomybę, tokie pokalbiai jį erzina ir atstumia. Kaip paaiškinti, kad susivienijimas mums naudingas?
Atsakymas: Įsivaizduokite, kad šis žmogus po avarijos jaučiasi kabantis ant plauko tarp gyvenimo ir mirties (juk sielų sudužimas – tai avarija), visas jo kūnas sudaužytas, ir jis be gyvybės ženklų guli ant neštuvų.
Jeigu jis pajustų, kad į gyvenimą grįžti sugebės tik bičiulių dėka, tai liautųsi nekęsti laidavimo idėjos. Tada suprastų, kad jis pats neturi kūno, tik tašką. Ir visą savo kūną: kojas, rankas, smegenis bei visa kita jis gali gauti tik iš kitų priklausomai nuo to, ką jie paaukos.
Būtent tai vadinama laidavimu, kai išskyrus šį vienintelį tašką, visa kita gauni tik iš savo įsijungimo į kitus. Todėl, kad noras gauti dvasiniame pasaulyje neegzistuoja, jame yra tik noras atiduoti. Štai kodėl aš gyvenu ne savo paties kūno sąskaita, o tik visos žmonijos paaukotų organų sąskaita. Jie ir yra mano kūnas.
Aš – viso labo taškas, o visa žmonija – tai mano sielos kūnas. Visi šie žmonės turi atiduoti man organus. Tiek, kiek aš pasiruošęs juos mylėti, o jie pasiruošę būti susijungę vienas su kitu, – laidavimo jėga kiekvienam iš mūsų perduos tai, kas būtina.
Gerai, kad šiandien žmogus jau iš dalies suvokia, jog nenori laidavimo. Tačiau atradęs, kad vienas egzistuoti negali, jis panorės laidavimo savybės, tuo pat metu suprasdamas, kad tai pasiekti ne jo jėgoms. Jis aistringai norės, kad Laidavimo dėsnis valdytų jį, tačiau suvoks, kad nesugeba jo nei vykdyti, nei suvokti.
Ir tada jis suriks taip stipriai, kad įgis šią savybę iš aukščiau – ir nuo tos minutės vadinsis Kūrėjo vergu, o ne Faraono vergu, – juk jis pats panoro, kad iš aukščiau nusileistų ir jį valdytų kitokia jėga, kitoks valdymas – atidavimo valdžia, o ne jo prigimtinis egoizmas.

1 komentaras

Mūsų laukia tobulas gyvenimas!

Krizė, globalizacija

Klausimas: Ar galima tikėtis, kad žmonija ims siekti susijungimo, jeigu tam neturi noro?
Atsakymas: Žmonėms, kurie vystosi per kančias, susijungimas yra galimybė iš jų išsivaduoti. Nūnai žmonijos laukia didelės nelaimės, ir kad jų išvengtų, žmonės bus pasirengę susijungti. Kadangi norime jaustis gerai, tai esame skatinami vystytis per blogus pojūčius. Nepasieksime gerovės, kol nesusijungsime ir neimsime vieni kitiems duoti. Tik tada prisipildysime ir pasijusime gerai.
Juk gamtoje visa siekia susijungti. Žmogaus kūnas sukurtas susijungus dalelėms, kurios darniai egzistuoja, yra susijusios ir laiduoja viena už kitą. Kūnas egzistuoja ir pasiekia aukštą gyvybingumo lygmenį, nes kiekviena jo dalis, atsakydama už konkrečią funkciją, aprūpina kitas dalis tuo, kas joms būtina. Kiekviena ląstelė galvoja apie visą organizmą ir kiekvieną jo dalį. Pagal tokį principą turi susijungti ir žmonės, juk dėsniai tie patys visiems gamtos lygmenims: negyvajai gamtai, augalijai, gyvūnijai ir žmogui. Tik lygmenyje „žmogus“ žmonės turi tai atlikti sąmoningai ir savarankiškai, sukūrę savo visuomenę pagal panašumą gamtai. Todėl ši krizė globali ir apima visą žmoniją.
Susijungdamas žmogus pasiekia tokį gyvenimo lygį, kad dabartinė jo būsena prilygsta mirčiai tarsi kūnas, kuris suskaidytas į atskiras, tarpusavyje nesusijusias dalis. O laukia mūsų tiesiog tobulas gyvenimas! Koks – nesvarbu, juk šiandieninėje situacijoje mums gresia mirtis. Dabar jau aišku, kad susijungimo alternatyva – pasaulinis karas, badas, įvairios epidemijos, klimato anomalijos. Ir visa tai, todėl, kad žmogus negali su savimi susitvarkyti. Bet vos tik žmonės ims jungtis, padėtis tučtuojau pasikeis. Juk visi kalba, kad mums blogai, kai nesieja ryšys, ir tai akivaizdu.

Iš 2009-03-08 pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“ Skaityti visą>>

Komentarų nėra