Klausimas: Nejaugi tai, kad liūdžiu su visu pasauliu, nėra Kūrėjo kaltinimas?
Atsakymas: Ne, jeigu pasaulio liūdesį laikote Kūrėjo kvietimu susivienyti su juo, jeigu esate pasirengęs padėti pasauliui, jeigu suprantate, kad tobulumą galima suvokti tik iš jo nebuvimo, tai pateisinate Kūrėją – belieka padėti pasauliui.

Pamoka pagal straipsnį „Skirtumas tarp švento šešėlio ir klipot šešėlio“ (rusų k.)

Klausimas: Šiandien pamokoje pasakėte, kad kuo mažesnis žmogaus lygis, tuo didesnį malonumą dėl jo pastangų patiria Kūrėjas. Man tai tiesiog nepagrįstas tvirtinimas. Ar galiu tai kažkaip išmatuoti, kad patvirtinčiau arba paneigčiau jūsų žodžius?
Atsakymas: Pirmiausia, taip sakė kabalistai, kurie jau nuėjo šį kelią. Maža to, ir mūsų pasaulyje matome, kad maksimalų malonumą tėvai gauna iš mažylio, ir kuo jis labiau auga, tuo mažesnį malonumą suteikia tėvams.

„Žmogaus ryšys su Kūrėju“ (rusų k.)

Trečia pamoka: „Sprendimas – vienybėje“

Klausimas: Ar Šiaurės Amerikos gyventojams skirtas ypatingas vaidmuo? Ar jų vieta bendrame išsitaisyme – ypatinga?
Atsakymas: Pasaulis neatsitiktinai padalytas į Naująjį ir Senąjį pasaulius. Europos ir Azijos žemynai apgyvendinti nuo senų laikų, o Amerikos kontinentą žmonės pradėjo apgyvendinti vos prieš 200-300 metų.
Šiaurės Amerika – tarsi miniatiūrinis pasaulio modelis. Todėl ji ir yra pavyzdys visam pasauliui.
Amerikos vystymosi potencialas didesnis nei viso pasaulio. Jį lemia ne ekonomika, technologijos ar parlamentinis valdymas, o būtent sistemos, apimančios viso pasaulio atstovų, gyvenančių vienodomis sąlygomis, galia. Amerika stipri panašumu į integralią gamtą!
Todėl padedami visuomenėje egzistuojančių visuomeninių, nacionalinių, ekonominių ir parlamentinių struktūrų amerikiečiai turi galimybę greičiau nei kiti suprasti tikrąją krizės priežastį ir jos ištaisymo metodiką.

Antra pamoka: „Žmonijos vystymosi istorija“

Dr. A. Angelovas, Bostonas (JAV), Bnei Baruch Pasaulinės kabalos akademijos narys, santrauka:
Šiuolaikinis medicinos draudimas: Iš lėšų, skirtų JAV ekonomikos stimuliavimui, 35% skiriami medicinos paslaugoms. Dėl krizės išaugo draudimo kaina, žmonės taupydami rečiau lankosi pas gydytojus ir perka mažiau vaistų. Bedarbiai netenka valstybinio medicinos draudimo.
Valdžia bando taisyti situaciją tomis pačiomis priemonėmis, kurios atvedė mediciną į krizę: skiria lėšas egoizmo, kuris ir yra krizės priežastis, didinimui.
Pinigai jau seniai aptemdė teisingus gydytojo ir paciento santykius. Visi šiuolaikinės medicinos principai remiasi naudos gavimu: žiūrima ne efektyvumo, o pelno.
Neliko pasitikėjimo tarp gydytojo ir paciento: pacientas įtarinėja gydytoją pelno siekimu, o ne noru išgydyti. Gydytojas bijo patekti į teismą dėl klaidos – juk pacientas tikisi uždirbti iš gydytojo klaidos.
Medicininio draudimo principas grindžiamas naudos gavimu, o ne noru padėti sergančiajam. Viskas padaryta taip, kad žmonės mokėtų, tačiau nesinaudotų draudimu.
Senovinis medicinos draudimas: maždaug prieš 4000 metų Kinijoje gydytojas eidavo per kaimą. Prie kiekvieno įėjimo į namus stovėjo vaza. Iš kiekvienos vazos jis ištraukdavo monetą – tai reiškė, kad namie visi sveiki. O jei vazoje nebūdavo monetos, vadinasi, kažkas susirgo. Jis eidavo vidun ir visomis išgalėmis gydydavo sergantįjį. Žolelės, adatos ir visa kita nieko nekainuodavo. Laisvu laiku gydytojas lankydavo žmones ir sekdavo, ar jų mityba ir gyvenimo būdas teisingi. Jei kas nepaklusdavo draudimo sąlygoms, tarkim, iš tingulio kasryt nedarydavo mankštos, gydytojas išmesdavo iš lankomųjų rato. Ten draudimo principas buvo priešingas šiuolaikiniam, nes atlygis gaunamas už mokėjimą palaikyti sveikatą, o ne už ligą.
Komentaras: visi supranta, kad reikia padaryti viską, kad medicina liautųsi buvusi verslu. Reikia siekti, kad medicina būtų suinteresuota sveikais, o ne sergančiais pacientais.
Senovėje su nedideliu egoizmu nedideliame kaime buvo įmanomas toks „kiniškas“ draudimo būdas.
Tačiau globaliu mastu su didžiuliu šiuolaikiniu egoizmu, tai įmanoma tik ištaisius egoizmą ir tik tada, kai kiekvienas suinteresuotas, kad kiti būtų sveiki (kaip vienoje šeimoje).
Krizė atskleis visų tarpusavio priklausomybę ir tada medicinos draudimas tarnaus žmogaus labui.

Video įrašas rusų kalba su lietuvių kalbos titrais.

https://www.youtube.com/watch?v=P4jNr3f91Hg

Klausimas: Nejaugi jūs vis tik tikite pasauliu be pinigų?
Atsakydamas pateiksiu jums savo senos mokinės Tašos iš Amerikos laišką:
Dirbu finansinėje kontoroje, kuri dar visai neseniai buvo Amerikos finansinio pasaulio šulas, o dabar griebiasi bet kokio šiaudelio vildamasi išlikti. Dar prieš metus kontoroje nebuvo laisvos vietos, o štai praėjus metams, užimta mažiau nei trečdalis. Iš darbo atleidžiama pagal grafiką ir jau visi nuolankiai laukia savo eilės, tikėdamiesi nutolinti tai, kas neišvengiama, ir atsakyti į klausimą – kaip maitinti šeimą.
Kas gi nutiko? Kodėl aplinkui viskas „subyrėjo“?
Mums aiškina, kad gyvenome ir dirbome už „virtualius“ pinigus. Bet juk dirbome ir suteikėme galimybę dirbti ir maitinti šeimas kitiems. Kas gi pasikeitė?
Materialus pasaulis nepasikeitė – bet biurai tušti, neskraido lėktuvai, niekas nepoilsiauja kurortuose – žmonės registruojasi ir eilėje laukia pašalpos.
Kodėl gi staiga mes, visa planeta patekome į siurrealistinį pasaulį? Kodėl daugiau neveikia sakytum darniai veikusi sistema, kai kiekvienas gauna iš kiekvieno? Pasaulinis ekonomikos organizmas subyrėjo į dalis.
Net jeigu į sistemą bus įnešta pinigų, sistema nesuveiks – juk tarp bankų ir verslininkų nebeliko tarpusavio pasitikėjimo. Verslas negauna kreditų iš bankų, ir nepatiki bankams savo pinigų – ir viskas užsidaro. Kitaip tariant, iš pradžių sistemos veikimą užtikrino ne pinigai, bet pasitikėjimas (tikintis pelno).
O jei visai be pinigų: dirbu pagal sąžinę (pinigų negaunu), iš parduotuvės imu tai, kas būtina (pinigų nemoku), tiekėjai pristato (veltui) prekes, kurias aš pagaminau (negaudama pinigų). Ar tokia sistema veiks? Kodėl gi ne? Visi dirba pagal sąžinę gaudami tai, kas būtina. Rojus žemėje.
Bet kaip galime bent jau pabandyti dirbti „pagal sąžinę“, jei visi aplink tučtuojau ims mumis naudotis, ir nėra jokios garantijos, kad atgausime bent kažką iš to, kas būtina?
Sistema normaliai funkcionuos tik išpildžius tris sąlygas: absoliučiai visi proceso dalyviai savo noru sutinka dirbti be užmokesčio ir, kad visuomenė egzistuotų, dėti maksimalias pastangas bei gauti būtiną minimumą – kaip bet kuri kita gamtos sukurta, gyva sistema, kurioje vieno organizmo dalys egzistuoja, kad išgyventų visas organizmas. Ir, panašu, kad krizei vystantis, tai bus vienintelė akivaizdi išeitis.
Lieka neatsakytas klausimas: kaipgi mes visi vienu metu įstengsime pažaboti savo egoizmą ir pradėsime gyventi padėdami vienas kitam, rūpindamiesi vienas kitu, užuot vienas kitą išnaudoję?
Kodėl žmonės pasiruošę lipti vieni kitiems per galvas? Kodėl gi taip sureikšminami nuliai po skaičiais banko sąskaitose? Koks gi skirtumas tarp visiško pinigų neturėjimo ir nesuskaičiuojamai didelės jų sumos?
Didelė pinigų suma suteikia žmogui tik tikrumą, kad jis pats ir jo šeima visada turės būtinus dalykus, kad vaikai gaus išsilavinimą, o jis – aprūpintą senatvę ir, prireikus, geriausią medicinos pagalbą.
Jei būtų galima suteikti žmonėms tikrumą, kad visuomenė aprūpins juos tuo, kas būtina, kiek gi pinigų reikėtų kiekvienam? Iš esmės, nė kiek, nes, kaip žinoma, perteklius tik kenkia.
To, kas būtina, kiekis, be abejonės, yra subjektyvus dydis, nes vienam būtina – antra pora kojinių, o kitam – trečias mersedesas. Bet jeigu žmonija turės tik vieną galimybę išgyventi – minimaliai vartojant, tai kiekvienas būtinus sau dalykus apibrėš tik įvertindamas galimybę maksimaliai pasitarnauti visuomenei. Kur gi ta stebuklinga jėga, galinti pakeisti mūsų esybę iš gavimo į davimą, iš išnaudojimo į rūpinimąsi kiekvienu?
Mumyse jos nėra. Galime tik viltis ta jėga, kuri su didžiule išmintimi sukūrė mus, visą šį pasaulį, kiekvieną augalą ir gyvą būtybę; ji skatina žmoniją vystytis ir pasiekti mūsų dar nesuvokiamą kokybiškai naują lygmenį. Tamsoje mums reikia šviesos, kuri mus ištaisys ir išves į naują pasaulį su naujais santykiais.

Pamoka pagal straipsnį „Nėra nieko išskyrus Jį“

Klausimas: Kas atsitinka su siela tuo metu, kai miršta kūnas?
Atsakymas: Siela – tai„Kūrėjo dalis“, o Kūrėjas – davimo ir meilės savybė.
Kai žmoguje atsiranda tokia „meilės artimam“ savybė, reiškia, kad jis „įgijo sielą“. O kol neatsirado davimo ir meilės savybė, jis neturi sielos. Jis – kaip gyvūnas.
Todėl pasakyta „Visi mes panašūs į gyvūnus“, „Mažu gyvūnu gimsta žmogus“ ir pan.
Įgyti atidavimo ir meilės savybę, t. y. sielą, galima tik veikiant Aukščiausiai, egoizmą taisančiai Šviesai, kuri vadinama Or Makif (Supanti Šviesa), kadangi ji (Or Makif arba Kūrėjas) supa mus, mes – Jame (Mikve Israel Ašem – Kūrėjas kaip gryninantis Izraelį vandens telkinys, kur Israel = Jašar El, t. y. siekiantis Kūrėjo, siekiantis duoti ir mylėti).
Žmogus savo prigimtinėmis egoistinėmis savybėmis jaučia „mūsų pasaulį“. Jeigu įgyja altruistinę davimo ir meilės savybę – jaučia joje „aukštesnįjį pasaulį“. Tai ir vadinama sielos įgijimu.
Jeigu įgijo šią savybę, lieka joje, net jeigu dingsta jo egoistinė savybė, kitaip sakant, jeigu jo kūnas (mūsų jaučiama materija) miršta. Juk yra tik viena materija – noras. Jame jaučiame būtį. Jeigu noro ketinimas „dėl savęs“, visa, kas jaučiama vadinama „mūsų pasauliu“ arba „šiuo pasauliu“. Jeigu noro ketinimas „dėl artimo“, tai jame jaučiamas aukštesnysis pasaulis arba Kūrėjas.
Šviesos atsiradimas ir išnykimas egoistiniame nore nulemia mūsų kūno gimimą, gyvenimą ir mirtį. Dvasinis gimimas – tai noro duoti ir mylėti ne savyje atsiskleidimas (ne dėl savęs, ne todėl, kad man egoistiškai patogu).
Kadangi toks noras nepriklauso nuo egoistinio, kuriame jaučiamas kūnas ir šis pasaulis, tai mirus kūnui ir išnykus šio pasaulio pojūčiui, lieka altruistinis noras ir aukštesniojo pasaulio jautimas.

Akimirka tarp gyvenimų (video įrašas rusų k.)

Klausimas: Kaip siela gali „matyti“ ir „jausti“, jei smegenys nefunkcionuoja?
Atsakymas: Viską jaučiame nore, o smegenys padeda atskirti tai, kas matoma, tiksliau tai, ko trokštama.

Būsimo pasaulio nėra (video įrašas rusų k.)

Klausimas: Nejaugi įmanoma, kad sergančiam Alzhaimerio liga žmogui, kuris praradęs atmintį ir gebėjimą pažinti, mirties akimirką visai tai sugrįžta?
Atsakymas: Jeigu žmoguje išsivystė siela, davimo savybė, ji jau niekur neišnyksta.

Klausimas: Kodėl miršta kūdikiai ir maži vaikai, kurių sielos dar neištaisytos?
Atsakymas: Pagyvenę, kiek jiems buvo skirta, jie taip ištaisė tam tikrą dalį savo dvasiniame vystymesi.

TV programa „Apie gyvenimą ir mirtį“

Klausimas: Kokią išėjimo iš krizės programą galima pasiūlyti G20 šalių lyderiams?
Atsakymas: Mūsų programa:
1) kiekvienam žmogui pasaulyje suteikti aiškias žinias apie tai, kokioje epochoje esame, ir kad nesusijungus neįmanoma išgyventi.
2) paprastai paaiškinti pagrindinius teiginius: ką reiškia susijungti, kaip susijungiame duodami vieni kitiems, kas žmogui yra gyvybiškai būtina, kaip tai teisingai padalyti ir t. t.
Pamažu, etapais žmonės supras, kaip užmegzti naujus ryšius, išsaugant visas gamybos sferas. Tai galima atlikti tik tada, kai sau pasiliekama tai, kas būtina, o perteklius dalijamas po lygiai pasauliniu mastu.
Verta imtis tokių veiksmų bent vienoje pasaulio dalyje. Ir kas panorės – prisijungs, kas nepanorės – neprisijungs. Vos tik žmonija pajudės šia kryptimi, ji pajus gamtos geranoriškumą, nes veiks pagal jos dėsnius. Dėl harmoningos tarpusavio sąveikos visur kur bus matyti teigiami rezultatai. Pamažu, vadovaujantis jausmais ir gaunamomis žiniomis, pasaulis galės judėti į priekį.