Klausimas: Yra žinoma, kad dvasinio vystymosi kelias nelengvas ir žmogų blaško, mėto į skirtingas puses. Kaip vyks šis procesas pradėjus dvasiškai kilti visai žmonijai, juk tai nelabai lygus kelias?
Atsakymas: Visų pirma, gyvenimas mėto ne tik dvasiniu tobulėjimu užsiimančius žmones. Kai visa žmonija pradės eiti dvasinio kilimo keliu, ji nebus blaškoma iš būsenos į būseną, o kils ramiai ir lygiai.
Esmė ta, kad visas pasaulis kils vieningai didžiule mase, kuri pradeda geriau pažinti gamtą. Dėl to pradės keistis žmonių mintys ir pamažu pasikeis norai – į suartėjimo pusę.
Žmonija, kaip visuma, nepatirs dvasinių pakilimų ir nuopuolių, nebus tarp atidavimo ir gavimo jėgų vidinės kovos, kai žmogus linksta tai į atidavimo savybes, tai į egoistinius savo širdies norus ir todėl išgyvena pakilimus bei nuopuolius.
Visa žmonija turės vieną bendrą norą ir jungsis su gamta vis labiau susiliedama – įsitraukdama į gamtą ir keisdamasi dėl jos. Tai bus gražus, lygus tobulėjimas ir atskleidimas – nuostabus kelias!

Pranešimas: Majamio universiteto tyrimai parodė, kad tikintieji labiau prisitaikę prie gyvenimo. Esmė tokia:
1. Religiniai ritualai, malda ir meditacija pozityviai veikia galvos smegenų dalis, atsakingas už reguliaciją ir savikontrolę.
2. Jeigu žmogus mano, kad tam tikri tikslai yra „šventi“, jų siekdamas deda daugiau pastangų, veikia efektyviau.
3. Religinės dogmos, baimė, kad Dievas viską mato, verčia tikinčiuosius laikytis griežtesnių gyvenimo standartų, užkerta kelią įgyti kenksmingus įpročius ir atlikti antivisuomeninius veiksmus.
Komentaras: Visa tai mūsų laikais baigiasi dėl kiekviename žmoguje augančio egoizmo. Naivaus praeitų šimtmečių tikėjimo jau nebėra. Iš dalies jis liko būdingas tik egoistiškai neišsivysčiusiems žmonėms. Tačiau ateis ir jų eilė išvystyti egoizmą – arba tiesiogiai, arba per kontaktą su visu pasauliu (sielomis). Būtent todėl tikėjimas išnyksta, lieka religija kaip paprotys, kultūra, konservatyvios tvarkos rėmai.
Religingumas palaipsniui traukiasi ir nugalėti mumyse kylantį globalų egoizmą bei tarpusavio neapykantą padės tik kabalos atskleidžiamas suvokimas, kad esama globalios tarpusavio priklausomybės ir kad norint išgyventi būtina laikytis įsakymo „Pamilk artimą…“ – vietoj visų kitų egoistinių bet kokios religijos įsakymų! Religija nepadės įveikti tikrų šiuolaikinių abejonių, kančių, krizių. Nors į ją ieškodami išsigelbėjimo ištikus nelaimėms žmonės metasi ir šiandien.
Tai turi pereiti visi ir įsitikinti, kad šiandien mumyse besivystant globaliam, mus susiejančiam egoizmui, psichologinė religijos įtaka žmogaus jau nebeveikia. Tai yra todėl, kad religija priskiriama „domem de kduša“ lygmeniui – natūraliai paklusniai žmogaus laikysenai visuomenėje, kai jis elgiasi kaip stropus vaikas. Tai negyvojo, augalinio ir gyvūninio egoizmo vystymosi mumyse lygmuo.
O šiandien visa žmonija kyla į egoistinį lygį „žmogus“ – Adomas, kuriame egoizmas priverčia mus tapti individualiais egoistais, o po to, nuslopinus egoizmą, susijungti, kad pasiektume Kūrėją. Todėl kabala teigia, jog iš religijų liks tik kultūrinės tradicijos, kiekvienos tautos papročiai, ji jau nebegalės psichologiškai palaikyti žmogaus, tikėjimo vietą užims Kūrėjo pažinimas – „Ir pažins Mane visi, nuo mažo iki didelio!“.
Tačiau kabala ne prieštarauja religijai, o ją papildo – kad užpildytų tą tuštumą, kuri atsiranda augančiame šiuolaikiniame egoizme ir kurios neįmanoma užpildyti religija.

„Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos“