Yra rašoma, kad savi interesai žmogui visada artimesni ir jis pats save pateisina, kad žmogus mokosi to, kas miela jo širdžiai, kad „kiekvienas smerkėjas kaltina pagal savo sugedimo laipsnį“. Yra ir daugiau posakių, kurie kalba apie tą patį: ego taip vadovauja žmogui, kad jis negali jo kontroliuoti.
Todėl žmogus visada mano esąs teisus. Jis galvoja, kad, jei turi nutikti kažkas gero, nutiks būtent jam, o kažkas blogo būtinai jį aplenks. Tai galima matyti kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime,  taip  šiandien  yra  ir visame pasaulyje.
Matome, kad pasaulis išgyvena krizę po krizės, užgriūva įvairiausios problemos, bet niekas nesusimąsto, jog galbūt visa tai lemia ypatinga priežastis, jog tai teisinga ir galbūt mes to verti. Ne! Visi mano, kad viskas vyksta atsitiktinai ir kaltas kažkas kitas.
Nenorime išanalizuoti ir suvokti, kad dėl to, kas vyksta, turime dėkoti patys sau, kad būtent mes tai padarėme, o ne vienas ar kitas bankas arba kažkoks kitas „vagis“, arba dar kas nors. Kažkur įvyko avarija, bet man to neatsitiks. O jeigu atsitiko kažkas gero, būtinai nutiks ir man.
Kitais žodžiais tariant, iš savo gyvenimo visiškai nesimokome. Ir ką gi daryti?
Kol veikiami aplinkos neišvysime savęs tikroje šviesoje – nieko neišmoksime. Kol nepatirsime visų smūgių, kurie be jokio gailesčio plaks ir neleis nei pasirinkti, ar pajudėti pirmyn, ar atgal, nei stovėti toje pačioje vietoje nepanorėsime pakilti aukščiau savo būsenos ir pamatyti, jog patys esame jos priežastis.
Tačiau, jei žmogų sups aplinka, kuri jam visa tai parodys, teisingai auklės, skatins įsisąmoninti ir išsiaiškinti savo būseną, – žmogus tik išloš. Jam neteks smūgių raginamam eiti ilgu keliu – protaudamas ir aiškindamasis jis judės trumpu keliu.
Kartą Rabašas pailiustravo tai geru pavyzdžiu. Žmogus perka loterijos bilietą vildamasis išlošti, nors šansas – vienas iš milijono. Ir kartu, nepaisydamas, kad automobilių katastrofose kasdien žūva arba tampa invalidais šimtai žmonių, jis vis tiek važinėja mašina manydamas, jog jam taip nenutiks.
Nesugebame to „suvirškinti“. Juk žmogus visada mąstys pagal jam įdiegtą paprastą programą, t. y. visada laikys, jog jam pridera vien tai, kas gera. Ir, aišku, todėl lauks vien gerų rezultatų. O blogi dalykai – ne jam, kažkam kitam. Taigi jis niekada negalvos, jog jam gali nutikti koks nors nemalonumas.
Jeigu kalbama apie kažkokius smulkius dalykus, vykstančius gyvenime, – dar nėra taip baisu. Bet kai šiandien visa žmonija, mes visi, lygiai taip pat kaip vienas žmogus, remiamės pasmerktu nesėkmei, melagingu išskaičiavimu, – tai nulemia katastrofą, milžinišką krizę, kuri vis gilėja.
Tikėkimės, kad mes sugebėsime tinkamai vadovauti kiekvienam žmogui ir atskleisti, kur visa tai gali atvesti. O jau jis pats turi teisingai viską išnagrinėti ir liautis per blogus dalykus mokytis gerų. Jis turi viską apgalvoti, išanalizuoti ir suprasti, jog tinkamai pasirinkęs padarys sau gera. O jeigu pasirinks netinkamai, bus blogai.
Bet visi užgriūvantys nemalonumai turi kažko jį išmokyti, ir tada kitą kartą jis galės teisingai pasirinkti. Juk tas, kuris mokosi net iš mažo smūgio, – tik išlošia išvengdamas didelių ir sunkių sukrėtimų.