Klausimas (iš dienoraščio ispanų kalba): Kaip suprasti, koks tikrasis mūsų gyvenimo tikslas? Ar egzistuoja būdas sužinoti, kad žmogaus veiksmai teisingai orientuoti į tikslą, dėl kurio jis atėjo į šį pasaulį?
Atsakymas: Tai nuolatinis žmogaus darbas, trunkantis visą jo gyvenimą: išsiaiškinti tikslą – Kūrėją, davimo ir meilės savybę, vis labiau artėjant prie jos, kol ją įgysime.

Klausimas (iš dienoraščio ispanų kalba): Jūsų knygas skaitau seniai ir atrodo, kad mano viduje kažkas prisipildo ir atsiranda vilties bei prisirišimo gija. Jaučiu, kad egzistuoju, kad esu, ir kai susitelkiu ties šiuo jausmu, atsiranda tam tikra ramybė bei prisipildymas. Ar šis būties pajautimas – mano asmeninis ego, ar universalus, bendras?
Atsakymas: Tai jūsų asmeninio visos kūrinijos suvokimo pasireiškimas.

Klausimas (iš dienoraščio ispanų kalba): Kokiam Adam Rišon organui priklauso mano siela?
Atsakymas: Tai tik jūs pats galite suvokti atskleisdamas Kūrėją, nes šis atskleidimas vyksta bendroje sieloje apskritai ir jūsų sieloje asmeniškai.

Klausimas (iš dienoraščio ispanų kalba): Apie kokio pobūdžio ryšį kalbate, kai sakote „reikalingas ryšys tarp žmonių“?
Atsakymas: Apie sąmoningą supratimą, kad būtina palaikyti gerus visų su visais santykius, kaip ir įpareigoja mūsų susietumas, priklausant vienam mechanizmui.

Pranešimas: Filme „Finalinis žaidimas: globalaus pavergimo planas“ pasakojama apie „Bilderberg“ grupę, kurią sudaro pasaulio galingieji. Šios grupės nariai stovi UŽ valdžios. Jai priklauso finansų magnatai, politikos veikėjai. Jie nori įvesti naują pasaulinę tvarką. Jie nori gyventojų skaičių sumažinti iki 500 milijonų.
Komentaras: Gąsdinimų daug. Atsakymas vienas: Mūsų pasaulyje niekas nieko nesprendžia. Viskas nulemiama pagal mūsų panašumo į Gamtą (Kūrėją) formulę.  Iš čia ir kyla visi pasikeitimai mumyse ir aplink mus. Tikslas vienas: padaryti mus panašius į Kūrėją, t. y. davimo bei meilės savybę. Ir nei vienas žmogus ar grupė pasaulyje nieko nesprendžia. Galima tik bendradarbiauti siekiant panašumo arba tam priešintis, t. y. pagreitinti arba sulėtinti procesą. O laisvieji mūrininkai ar kitos grupės – tegul sau žaidžia.

Klausimas: Ką jaučia žmogus, kuris yra laisvas?
Atsakymas: Žmogaus laisvė – saugoti pusiausvyrą su visa kūrinija, išlaikyti ją balansuojant „ant vienos kojos“. Vienoje svarstyklių pusėje, dešinėje lėkštėje, – Kūrėjo valdžia, atidavimo savybė, kitoje svarstyklių pusėje, kairėje lėkštėje, – Kūrėjo valdžia, gavimo savybė: Jo geroji ir išvirkščioji pusės, šventosios ir nelabosios jėgos. Ir jeigu žmogus pajėgia tarp jų išsilaikyti, – jis turi valios laisvę įtakojant abiem jėgoms, Kūrėjui,  – ir gali išreikšti savo valią.

Klausimas: Kaip galima išsilaikyti ant šio adatos smaigalio?
Atsakymas: Reikia tiesiog prilipti prie Kūrėjo – visomis jėgomis prisitraukti Jį arba prisispausti prie Jo, kaip kūdikis prisispaudžia prie motinos. Jam patinka jaustis jos saugomam, iš čia jis drąsiai žvelgia į visą pasaulį. Arba laikomas ant rankų rodo pirštu, kur jį nešti, – taip išreikšdamas savo valią!
Tai yra teisinga forma, leidžianti kūdikiui vystytis. Jis žino, kad su motina yra saugus, kad gali naudotis visomis jos jėgomis bei galimybėmis ir gali šokdinti ją, kaip tik nori. Taip mes ir turime teisingai dirbti su Kūrėju!

Klausimas: Tai aprašo Egipto bausmės?
Atsakymas: Taip Kūrėjas žmogų moko, kaip kovoti su savo prigimtimi, kartu ją sukietindamas ir apie tai žmogų perspėdamas. Jis rodo pavyzdžius, kaip galima kovoti su egoizmu.
Tai Kūrėjas sako: „Eime pas Faraoną! Žiūrėk, ką reikia daryti. Tu imi Mane už rankos ir laikaisi Manęs. Aš taip pat tave laikysiu, bet tu turi išmokti, kaip už Manęs kabintis, kad atsilaikytum prieš šią pabaisą, kuri atsiskleidžia tavyje per 10 jos svarbiausių nelabųjų jėgų. Iš tavęs reikalaujama tik būti ant mano rankų ir norėti, kad ši pabaisa pasiduotų. Tačiau Aš ją tramdysiu tik tavo nurodymu, tik jeigu tu priglusi prie Manęs.“
Ir jeigu žmogus atlieka tokį darbą, tai reiškia, kad jis turi valios laisvę, juk šioje padėtyje jis turi visas tam būtinas sąlygas.

Pasibaigus Europos kongresui Berlyne, pravedžiau viešą paskaitą rusų kalba.

Klausimas: Yra žinoma, kad mes panaudojame apie 2% smegenų galimybių. Ar galima teigti, kad dvasinis vystymasis yra priemonė, leisianti mums išvystyti egzistuojantį ir nenaudojamą mūsų smegenų potencialą?
Atsakymas: Šiame pasaulyje mums visiškai pakanka 2% smegenų. Kam sukurti likę 98%? Šis „nereikalingas“ kiekis skirtas mūsų dvasiniam vystymuisi, sielos vystymui ir Aukštesniojo pasaulio suvokimui. Toks pat dėsningumas dabar atsiskleidžia visos žmonijos mastu: tik 2% gyventojų reikalingi, kad būtų tenkinami visi žmonijos poreikiai. Ką gi daryti su likusiais 98%? Kam Gamta juos sukūrė?
Tai labai pavojingas signalas. Juk gamtoje veikia pusiausvyros dėsnis. Jeigu kokie nors gyvūnai lieka be maisto šaltinio dėl to, kad per daug prisidaugino arba yra tiesiog „pertekliniai“, – jie išmiršta, ir taip gamta išsaugo pusiausvyrą. Prie tokios situacijos mes dabar artėjame. Juk taip pat esame gamtos dalis.
Tačiau visgi priklausome žmogiškajam lygmeniui ir todėl lygiai taip pat, kaip vieno žmogaus didžioji smegenų dalis turi būti naudojama dvasiniam vystymuisi – išsitaisymui, taip ir 98% žmonijos reikalingi tam, kad įgyvendintų dvasinį išsitaisymą.
Esmė tokia, kad tie 2% žmonių, kurie gali save ir visus mus materialiai aprūpinti, nepajėgtų patys save ištaisyti dvasiniame lygmenyje, kadangi mažame žmonių skaičiuje būtų sutelktas didelis blogis. Kiekvienam žmogui tektų didžiulė blogio porcija – ir išsitaisymas taptų neįmanomas. Todėl visas blogis, sukurtas Aukščiausiosios jėgos, dalijamas 7 milijardams žmonių, ir kiekvienas taiso mažą savo dalį. Tik taip įmanoma pasiekti išsitaisymo.
Šiandien susiklostė grėsminga situacija: ne dėl dvasinio vystymosi, o dėl išlikimo žmonijai būtina kuo greičiau imtis egoizmo ištaisymo. Tik tada bus pateisintas tokio žmonių skaičiaus egzistavimas.
Jeigu išsitaisymo darbas nebus pradėtas, mūsų laukia didelės nelaimės. Žmogiškasis egoizmas augo per visą istorijos laikotarpį, tačiau dabar pasirodė, kad esame uždaryti bendroje gamtos sistemoje, tapome neatskiriama jos dalimi ir neišvengsime gamtos dėsnių vykdymo – pasiekti pusiausvyrą įgyjant atidavimo ir meilės savybes savo „pertekliniame“ egoizme.
O gamta savo ruožtu neturi kitų savo sistemos pusiausvyros atkūrimo metodų, išskyrus jos „perteklinių“ (taisyklių nevykdančių) elementų sunaikinimą.

Ketvirta pamoka

Klausimas (iš dienoraščio vokiečių kalba): Ar ateityje egzistuos karta, sugebanti jausti ir matyti šią Šviesą? Kaip jie matys? Savo sielomis ar netgi savo akimis?
Atsakymas: Dvasinis pasaulis suvokiamas įgijus ketinimą „atiduoti“, kuris gimsta iš mūsų ketinimo „gauti“, veikiant supančiai OM šviesai, ištaisančiai mūsų egoistinį ketinimą į altruistinį.

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Ar kada nors kabalistai taps pasaulio lyderiais?
Atsakymas: Būtinai, ateityje pasauliui vadovaus tik visiškai jį suvokusieji, t.y. kabalistai. Žmonės tai supras ir patys taip nuspręs, tokius išrinks. Šiandien mes matome, kaip smarkiai klysta „akli“ pasaulio vadovai ir „veda“ pasaulį kančių keliu. Pastaruoju metu jie jau nebepajėgia nuslėpti savo pasimetimo.

Birželio 19-21 dienomis Berlyne vyksta tarptautinis kabalistinis kongresas į kurį atvyko mūsų draugai iš viso pasaulio.
Visos kongreso pamokos ir renginiai skirti siekti vienybės globaliame pasaulyje.

Pirma pamoka (rusų k.)

Klausimas: Jūs sakėte, kad žmogus, pradėjęs veikti atidavimo dėlei, įgis gyvybės jėgos ir tikrumo. Kas būtent pasikeis?
Atsakymas: Pasaulis bus jam palankus, vertins, apdovanos pagarbos ženklais ir tai bus stimulas jo egoizmui pakilti dar aukščiau, dar daugiau atiduoti, dar labiau tuo didžiuotis.
Piktosios konkurencijos vietą užims geroji konkurencija ir palaipsniui žmonės pradės vertinti atidavimo savybę, teikiančią jiems visuomenės pagarbą, reikšmingumą visuomenės akyse, savojo orumo pajutimą. Matydami, jog būtent ši savybė teikia gėrį, visi pradės ją gerbti. Žmogus pajus atidavimą kaip gyvybės jėgos šaltinį ir sieks jo.
Tu baiminiesi, jog atiduodančiuosius išnaudos? Tačiau mes kalbame apie visuomenę, kuri jaučia, kad pasirinkimo nėra ir kad tik tarpusavio ryšys gali išgelbėti nuo sunaikinimo. O šiandien niekas neprašo tokių veiksmų – šiandien jie neturi nei vertės, nei būtinumo. Tačiau praeis dar kiek laiko ir visuomenei kils tokių problemų, kad bus vertinamas kiekvienas, gebantis padėti kitiems.
Dabar tavo atidavimas niekam nereikalingas. Esame nutolę: tu nereikalingas man, aš nereikalingas tau. Jeigu nori man padėti – sukeli įtarimą. Tačiau jeigu negaliu savarankiškai judėti ir kažkas pasirengęs mane prilaikyti, tai žiūriu į jį kaip į savo išgelbėtoją! Tad lauksime, nes jei nėra poreikio, nieko ir neįgyvendinsi.