Pateikti liepos, 2009 mėn. įrašai.


Akys mato daugiau nei protas

Realybės suvokimas

Pranešimas: Rutgerso universiteto neurologijos centre atlikti tyrimai rodo,  kad žmogaus smegenys apdoroja visus akimis gaunamus vizualius signalus, bet supratimą blokuoja.  Egzistuoja kažkokia užsklanda, kuri filtruoja išorinę informaciją. Protas sprendžia, ką pranešti sąmonei. Ar yra mumyse zonos, kurios priima žmogui nesuvokiamą informaciją?
Replika: Aplink mus egzistuoja visi pasauliai, bet suvokti juos sugebame tik tiek, kiek esame į juos panašūs.  Kadangi visi pasauliai, išskyrus mūsų, turi atidavimo, o ne gavimo (traukos) savybę, tai mes jų ir nesuvokiame. Jeigu per kabalos mokslą įgytumėm atidavimo savybę, tai pradėtumėm  jausti Aukštesniuosius pasaulius ir savo egzistavimą juose – kuo labiau tą savybę vystytumėm, tuo daugiau įžvelgtumėm.

Komentarų nėra

Vienintelė išeitis – šuolis per bedugnę

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kai pradedi kalbėti apie artimo meilę, apie tai, kad galima patirti malonumą atiduodant, žmogui tai atrodo labai tolima. Jis mano, kad tai nerealu.
Atsakymas: Problema ta, kad mes nė nesuvokiame, kaip tai nerealu. Ir tik tada, kai žmogus pasiekia būseną, kurioje jis suvokia, jog tokia savybė, kaip atidavimas, visiškai neįmanoma – tik tada jis kreipiasi į Kūrėją ir Kūrėjas suteikia jam tokią savybę.
Pačiam save pakeisti – ne žmogaus jėgoms. Prireiks dar ne vienerių darbo su savimi metų, kad jis tai suvoks. Kartu žmogus privalo suprasti, kad kito kelio ir kitos išeities paprasčiausiai nėra. Jis privalo judėti link atidavimo, kadangi gamtos taip sukurta: arba noras patirti malonumą patenkinamas egoistiškai, ir tada jis lieka tuščias ir gramzdina į krizes ir nelaimes, arba šis noras virsta noru atiduoti.
Tačiau ką daryti, jei pačiam pasiekti šios savybės neįmanoma? Kai žmogus pasiekia tokį lūžio momentą, kai pamato, kad išeities nėra – jis kreipiasi į Kūrėją ir Kūrėjas, ši Aukštesnioji jėga, ši šviesa pradeda jį veikti ir keisti. Būtent tai mes turime patirti.
O kai žmogus tvirtina, kad tai nerealu – tai nieko nereiškia. Jis turi tai pasakyti prieš išeidamas į dvasinį pasaulį, prieš machsomą, paslėpties periodo pabaigoje. Tai vyksta tuo metu, kai žengiama iš dvasinės tremties.

Komentarų nėra

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Realybės suvokimas

Pranešimas: skaičių seką žmonės įsivaizduoja, kaip horizontalią eilutę, kurioje maži skaičiai yra kairėje, o dideli – dešinėje. Trumpus laiko intervalus mes taip pat įsivaizduojame esančius labiau „kairėje“, o didelius – „dešinėje“. Tą patį galime pasakyti ir apie erdvinį suvokimą – mažesni objektai išsidėsto kairiau, didesni – dešiniau. Eksperimentinės psichologijos duomenys liudija, jog tarp mintyse suvokiamo kiekio ir jo padėties erdvėje egzistuoja tamprus ryšys.
Replika: taip yra todėl, kad laikas, judėjimas, erdvė ar vietovė smegenyse suvokiami vienodai – kaip abstraktūs dydžiai. Nes jie yra subjektyvūs, egzistuojantys tik mūsų suvokime. Jei būtų kitaip, mes ir aplinką suvoktume kitaip.
Viską, kas egzistuoja, formuoja dvi jėgos: atidavimo ir gavimo. Šios dvi jėgos mumyse ir sukelia skirtingą pasaulio, veiksmų ir įvykių suvokimą. Tai galime palyginti su  elektra, kurios dėka veikia daugybė įvairių prietaisų. Elektra viena, o jos sukelti veiksmai – skirtingi.

Komentarų nėra

Senoviškas auklėjimas

Auklėjimas, vaikai, Filmai, klipai, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: kaip jūs manote, ar teisinga, kad vaikai didžiąją laiko dalį praleidžia su močiutėmis ir seneliais? Asmeniškai aš manau, kad tai neteisinga. Mano žmona nuolat stengiasi sūnų įkišti seneliams, o aš daug dirbu ir negaliu juo rūpintis, todėl bijau, kad vaikas bus išauklėtas neteisingai, senoviškai. Ką jūs patartumėte? Mano sūnui 3,5 metų, pusę dienos jis praleidžia darželyje, o po to būna su močiute. Ar nebus po to per vėlu jį perauklėti?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (galima vaizdo ar garso formatu).

Komentarų nėra

Kai išaugi iš „mažo žmogaus“ rėmų

Kabala ir religija, Krizė, globalizacija

Baal Sulamas apie žmogaus siekį tiksliai apibūdinti savo gyvenimą rašo: „Klausimas (apie gyvenimo prasmę) liko nepakitęs su visa savo jėga ir kartėliu, ir kartais užklumpa mus – netikėtai, persmelkdamas protą ir sugniuždydamas, anksčiau, nei mums pavyksta griebtis visiems žinomos „gudrybės“ – atsiduoti gyvenimo tėkmei, kaip ir vakar, be jokių svarstymų“.
„Maži“ žmonės ir maži vaikai siekia tvarkos. Jie nustato sau apribojimus, kurie padeda jaustis saugiems. Be to, šiems „mažiems“ žmonėms“ patinka hierarchija santykiuose: „Tas aukščiau manęs, o tas žemiau. Šito aš turiu bijoti, o tą – gerbti“.
Tuo naudojasi dauguma politikų, psichologų  ir sociologų. Tuo grindžiama ir religija. Juk mažas žmogus visada bijojo gamtos jėgų. Jis išaukštino šias grėsmingas jėgas, bandė joms gerintis, gerbė jas. Ir tokiu būdu kūrė ypatingas santykių su šiomis gamtos jėgomis sistemas.
Taip buvo sukurta religija. Ir žmonėms tai buvo gėris. Juk jie tiksliai žinojo, ko iš jų reikalaujama, ir tai juos tenkino. Jie tarsi slėpėsi už to.
Tačiau mes gyvename jau naujoje epochoje, kai noras patirti malonumą prasiveržė per visus šiuos apribojimus, todėl nei pasauliečiai, nei religingi žmonės nebegali išsitekti ankstesniuose rėmuose ir likti toje pačioje „gyvenimo tėkmėje, kaip ir vakar“, kai nesvarstydami ir neanalizuodami jie teisingai realizuodavo savo gyvenimą. Šiandien tokia situacija nebegali tenkinti žmogaus. Nes jis negauna atsakymo į klausimą „Kam aš gyvenu?“

Komentarų nėra

Piliečiai, auginkite kopūstus ir išlikite ramūs

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Nesuprantu, apie kokią krizę visi kalba? Pavyzdžiui, Detroite, uždarius gamyklas ir nustojus gaminti automobilius, žmonės pradėjo sklypuose prie namų auginti kopūstus ir kitas daržoves. Jie priprato prie naujų sąlygų. Tai kur gi čia krizė?
Atsakymas: Tai tik menama ramybė. Visa tai dėl to, kad Obama neseniai atėjo į valdžią ir negali iškart gadinti savo įvaizdžio. Visa tai vyksta sutarus su bankais ir kitomis sistemomis. Krizės apraiškos pristabdomos dirbtinomis priemonėmis. Palaukite truputį, ir pamatysime, kokia krizė atsiskleis.
Ką tai reiškia – žmonės priprato ir augina daržoves… Pranešama, kad net prezidento žmona prie Baltųjų rūmų augina daržoves. Visa tai tik labai gera, gudri reklama – neva visi turim grįžti prie žemės. Kita vertus, jie ir negali nei sustabdyti krizės, nei dar kaip nors jos paveikti. Gali tik laikinai ją užtušuoti.
Jie tai ir daro – spausdina pinigus ir augina valstybės skolą. Bet ilgai taip tęsti negalės. Reikės atskleisti tiesą. Tiesą sakant, mes į krizę dar net neįžengėme. Visa, kas buvo iki šiol – dar ne krizė. Kol kas visi tie finansininkų sukurti burbulai vis labiau ir labiau pučiasi, o tikroji krizė – dar prieš akis.
Viena, ką jie gali padaryti – tai pasistengti, kad krizė neužgriūtų netikėtai, baisiu smūgiu, galinčiu baigtis didžiuliu žlugimu ir kariniais konfliktais, o vystytųsi laipsniškai, smunkant gyvenimo lygiui. Žmonės prie visko pripranta – pripras dirbti vieną kartą per savaitę ir gauti ketvirtį atlyginimo. Jiems svarbiausia ne kristi nuo pirmo smūgio, o ristis žemyn palaipsniui. Šiandien apie tai ir galvojama, o ne kaip to visai išvengti. Juk visiems aišku, kad visos šiandien priimtos priemonės – tai puota maro metu ir kada nors už tai reikės sumokėti.
Juk iš esmės įmonės nieko negamina, atleidimai iš darbo tęsiasi. Viskas ritasi žemyn nuožulnia plokštuma – išsaugomas tik išorinis gero gyvenimo vaizdas, tarsi vitrina, kuri spindi kaip ir anksčiau, gal netgi dar labiau. O viduje seniai viskas supuvę. Žmonės negyvena iš to, ką gamina. Viskas laikosi augančių skolų sąskaita.

Komentarų nėra

Padaryk taip, kad bičiulis taptų draugu

Dvasinis darbas

Klausimas (iš dienoraščio ispanų kalba): Jūs sakote, kad su bičiuliu reikia elgtis kaip su vaiku – mylėti, nesmerkti jo. Reikia pakilti aukščiau. Sakote, kad tai – kitas žmogus, ir svarbiausias dalykas santykyje su juo turi būti principas: „pamilk savo artimą, kaip patį save “.
Bet ar tai reiškia, kad reikia ignoruoti nuolatinius įžeidinėjimus ir stengtis toleruoti bičiulį, nepaisant, kad jo veiksmai sukelia žalą, tiek moralinę, tiek fizinę? Kiekvieną kartą, kai tai vyksta, noriu su juo ginčytis, jaučiu, kad šis žmogus nėra bičiulis. Galbūt esant tokiai situacijai, verta tiesiog fiziškai nuo jo atsitraukti, kad išvengtum blogos įtakos, nors kalbama apie žmogų, studijuojantį kabalą?
Atsakymas: Jeigu jūsų nuoširdūs bandymai pagerinti su juo santykius, kaip rašo Rabašas, yra nesėkmingi, – palikit jį, tarytum nepastebėtumėte, palaukite, kol jis subręs – ir tada taps jūsų draugu. O jums tokie santykiai padės!

Komentarų nėra

Dvasinė moters misija

Filmai, klipai, Klausimai ir atsakymai, Moters dvasingumas

Klausimas: Jūs sakote, kad moterims dvasingumo siekimo metodika yra kitokia. Ar yra knygų skirtų moterims? Patarkite ką skaityti.
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.)

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (galima vaizdo ar garso formatu).

Komentarų nėra

Gamta apima viską!

Kabala, Krizė, globalizacija

Klausimas: Šiuolaikinė ekonomika, o ir visas mūsų gyvenimas yra tikras chaosas – sunkiai reguliuojamas, sunkiai kontroliuojamas ir sunkiai prognozuojamas. Kaip šioje situacijoje elgtis? Pats aktualiausias ir skaudžiausias dabarties klausimas: kas miršta ir kas gimsta?
Atsakymas: Pirma, ko turėtume išmokti iš krizės ir iš šiandieninės neapibrėžtos būsenos, yra tai, kad mes vystomės nepriklausomai nuo mūsų valios – vystomės pagal tam tikrus dėsnius. Šie dėsniai mums nežinomi. Jei mes galime juos bent kiek nuspėti – gerai, jeigu ne – tai ne, nuo to niekas nesikeičia. Visos mūsų pastangos kažką pakeisti nieko gero neduoda. Suprasti gamtos dėsnius – tai, visų pirma, įgyti išminties bei jėgų.

Klausimas: O ką po to su šiomis žiniomis veikti?
Atsakymas: Kol kas visos mūsų pastangos ką nors pakeisti neduoda jokių rezultatų. Galima tvirtinti, jog mūsų klaidos taip pat gamtos užprogramuotos tam, kad kažko mus išmokytų.
Taip mes ir judame į priekį.

Klausimas: Argi tai ne fatalizmas?
Atsakymas: Iš tiesų – gamta apima viską: taip pat ir visas elgesio paskatas, motyvus bei žmogaus veiksmus. Visų žmogaus problemų priežastis ta, kad jis išskiria save iš gamtos.
Gamtos užduotis – išmokyti žmogų, kad jis neriestų nosies, neatskirtų savęs nuo Gamtos. Žmogus turi suprasti, kad jis yra Gamtoje, yra jos dalis.
Vienintelė žmogaus užduotis – visos gamtos integracija, t.y. visos sistemos harmonizavimas, jos pusiausvyros atstatymas. Tai turi vykti žmogaus valia ir jo noru. Gamta stumia, kad žmogus tai suvoktų. Žmogui gali būti skaudu, baisu. Tačiau visa tai tik tam, kad jis suprastų, jog visa Gamta – tokia susipriešinusi, tokia prieštaringa, tokia krizinė – tokia tik todėl, kad jis, žmogus, ją taip veikia. O mes turime suvienyti visas gamtos dalis į harmoningą sistemą. Ir tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Žmogaus turi išsiskirti iš gamtos, tačiau tik tiek, kiek jis geba ją harmonizuoti.

Komentarų nėra

Be operacijos išgydyti neįmanoma

Krizė, globalizacija, Sveikata

Klausimas: Jei kas nors norėtų pasitikrinti, ar gyvena pagal normaliam gyvenimui būtiną principą, – nuo ko jis turėtų pradėti?
Atsakymas: Nuo mokymosi. Nieko nėra svarbiau už mokymąsi, nes jis padeda pajusti Šviesą, grąžinančią į pradžių pradžią, padeda per santykius su artimu, visuomene ir Kūrėju pažinti save. Tuo pačiu žmogus išsitaiso.
Nors šis poveikis  mums visiškai nesuvokiamas. Tau bloga – sėskis mokytis. Neveltui parašyta: „Kiekvienai ligai  – savas vaistas“. Juk jei visos problemos kyla dėl krizės, žlugimo, bendros sielos sudužimo, dėl to, kad mes nusiritome iš tarpusavio meilės į neapykantą, – tai ir  taisyti šias problemas reikia jų šaknyse, ten, kur tai įvyko.
Bendra siela,  buvusi Begalybėje, sudužo į daugybę egoizmu atskirtų dalelių – sielų. Mes šioje  būsenoje ir egzistuojame,  būtent  sielų sudužimą, o ne Begalybės pasaulį, mes jaučiame kaip mūsų realybę. Susivieniję,  ištaisę sudužimą, vėl grįšime į amžiną ir tobulą Begalybės pasaulį.
Galbūt jūs klausiate apie laikinas priemones? Sakysim, žmogus dėl stiprių skausmų pateko į ligoninę, ir jam padėti gali tik operacija. Gydytojai laikinai gali paskirti  nuskausminamuosius ar raminamuosius preparatus, bet tai nebus tikrasis gydymas.
Jei ligonis to prašo, reikia jam padėti. Bet duodant raminamuosius būtina  paaiškinti visą situaciją: kad yra žmogaus vystymosi Programa, kuri jį valdo, egzistuoja gyvenimo tikslas – pasiekti amžiną ir tobulą būseną. Visos jo būsenos, visas likimas nulemtas iš vieno Šaltinio. Tik tas Šaltinis ir gali išgydyti.
Jei žmogus sugeba suvokti, kad nėra atsitiktinumų, kad viskas nulemta, kad likimas geras, nors kol kas ir tenka kartu su visais ištverti įvairiausius smūgius, – tai nuramina. Tai vaistai nuo skausmo. Be to, mokantis  prasideda ir pats gydymasis – savo likimo valdymas geresnės ateities link.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai