Auklėjimo sistemą žmonija kūrė tūkstančius metų. Ją sudaro dvi dalys:
Lavinimas (protas, išmintis, smegenys): vaiką moko profesijos, nes be jos jis negalės susitvarkyti gyvenimo.
Auklėjimas (jausmai, širdis): jei vaikas neformuojamas kaip žmogus, tai išsilavinimas gali atnešti ne naudą, bet žalą.
Net įgydamas profesiją vaikas nieko neturi gauti išbaigtu pavidalu – paaiškinimų, formulių, sprendimų. Jis turi svarstyti, tikrinti, analizuoti ir pats suvokti tiesą kaip atradėjas. Toks santykis įkvepia ir vaikas savarankiškai pradeda atrasti tai, ką mokytojas nori jam perduoti.
Kabalos studijavimas visada vyksta svarstymo forma, pateikiant įvairias nuomones. Taip mokinys supainiojamas ir įtraukiamas į problemos tyrinėjimą. Jis turi įsitraukti į jos sprendimą, savarankiškai ieškoti argumentų.  Ir kai pagal savo išsivystymo lygmenį mokinys įveikia užduotį, – tai reiškia, kad jis „atveria knygą“, t. y. supranta tai, kas parašyta.
Knyga turi būti parašyta tokia forma, kad įpareigotų vaiką vystytis. Jis pats turi atrasti formulę, kaip ją atrado atradėjas.
Būtent čia yra tradicinio švietimo problema. Žmogui negalima suteikti žinių – žinias jis turi įgyti pats.
Šia prasme Talmudas – puikus teisingo vadovėlio pavyzdys. Juk mokomės tam, kad vystytumės, o ne įsimintume tai, kas pateikta.