Klausimas. Senovėje vyras galėjo nusipirkti žmoną, santuokas sudarydavo tėvai, bet juk meilė unisonu kyla tik konkrečiam individui.
Šiandien ne visada tuokiamasi iš meilės, moteris pastoja, kad vyras vestų, santuoka reikalinga norint persikelti gyventi į kitą vietą ir t. t. Atsirado šeima ir ją reikia saugoti, o jei kilo jausmas kitam žmogui, kai jau esi „visuomenės ląstelėje“?  Kas tada yra šeima ir kas yra meilė?
Atsakymas. Per visą savo istoriją žmonija į šeimą žiūrėjo kaip į visuomenės ląstelę, kurią kiekvienam būtina sudaryti ir vystyti.  Visose tautose ir kultūrose meilė niekada nebuvo priežastis sukurti šeimą. Šeimos tikslas, užduotis – egzistavimas šiame pasaulyje.
Šiandien mums iškyla kitas tikslas: šeimos tikslas ir užduotis – egzistavimas dėl Aukštesniojo pasaulio pasiekimo. Bet dar turime išsivaduoti iš seno požiūrio į šeimą ir suvokti, kad naujas požiūris kilnesnis. Kol kas esame posūkio taške, tyrinėjame save, analizuojame savo prigimtį, kad suvoktume ją kaip blogį ir pajustume būtinybę pakilti virš jos.

Pranešimas: Religija: naudinga adaptacija, pašalinis evoliucijos produktas ar virusas? Religijos fenomeno studijavimas moksliniais metodais prasidėjo nesenai, bet jau gauti tam tikri įdomūs rezultatai. Daugelis žmonijos mąstymo ypatumų, išsivysčiusių kitais tikslais vykstant evoliucijai, lėmė ypatingą žmonių imlumą religinėms idėjoms, nepaisant jų racionalumo ir naudingumo. Tam tikrose situacijose religingumas gali pasireikšti kaip naudinga adaptacijos savybė, įtakojanti grupės susitelkimą. Sudėtingos apeigos ir apribojimų sistemos gali atlikti sunkiai sukuriamų lojalumą bei nusiteikimą kooperuotis skatinančių signalų vaidmenį.
Replika: Dėl daugelio priežasčių kol kas negaliu iki galo ir atvirai kalbėti šia tema. Pasakysiu tik tiek, kad religijos kilo iš Izraelio tautos dvasinio nuopuolio po antrosios Šventyklos sugriuvimo. Iki tol tauta jautėsi kaip viena šeima, turinti savybę (lygmenį) „Pamilk artimą kaip pats save“, ir todėl jautė bendrystę su visa Gamta – Kūrėju. Dėl įsiliepsnojusio masių egoizmo tauta nupuolė į neapykantą be priežasties ir liovėsi jausti slaptąją pasaulio dalį (Aukštesnįjį pasaulį) – prarado ryšį su Valdančiąja Gamtos jėga (Kūrėju). Tai, kas tautai liko praradus ryšį su Kūrėju, – šio pasaulio jautimas ir suvokimas tik jo rėmuose bei jo lygmenyje, – ir vadinasi religija, t. y. mechaniniai kūno veiksmai (o ne norų ištaisymas) bei egoistinės maldos dėl savęs (o ne dėl artimo). Iš tokio egoistinio mūsų pasaulio suvokimo ir kilo šiuolaikinis judaizmas, o vėliau pagal kairės ir priešingos dešinės linijos taisyklę – krikščionybė ir islamas. Visos religijos egzistuoja dėl Kūrėjo paslėpties, dėl to, kad žmogui būtina psichologinė pagalba.