Klausimas. Ką pajus žmonės, kai tarp jų atsiskleis Kūrėjas?
Atsakymas. Įsivaizduokite kūdikį, kuriam viso labo viena diena, ir jo pirmuosius pojūčius, kad kažkas juo rūpinasi. Tai jausmas maždaug toks: yra kažkas didelis, kuris su tavimi elgiasi šiltai, švelniai, gerai. Tu nesugebi Jo suprasti, bet žinai, kad būtent Jis rūpinasi tavimi, daro tau gera, ir tu – visiškoje Jo valdžioje.
Palaipsniui visa žmonija pradės jausti rūpestingą ir vadovaujamąjį vienintelės pasaulyje Aukštesniosios jėgos poveikį. Jie pajus, kad aplink yra ši vienintelė Jėga, noras, programa.
Mes turime tik vieną kritinį tašką, apie kurį Psalmėse Karalius Dovydas sako, jog nežino, kodėl jis mums duotas. Tai „egzistuojančio amžinai“ (ješ mi ješ) ir „sukurto iš nieko“ (ješ mi ain) atskirties taškas. Iš jo žmogus jau gali stebėti tarsi iš išorės, ne savyje, iš šalies Kūrėjo veiksmus. Nuo šios akimirkos žmogus jau jaučia dvasinį pasaulį, jis suvokia širdimi, o ne protu, jis susijungęs su visa sistema ir artimą tada jaučia jau ne kaip svetimą, o kaip iš tikrųjų artimą, draugą.

Klausimas (Dorit): kas nutinka tų žmonių sieloms, kurie savo gyvenimą baigė savižudybe?
Atsakymas: tai labai liūdna, nes žmogus pasitraukia iš gyvenimo, kai nebegali ištverti kančios. Ir tokių atveju daug. Beje, savižudybės itin paplitusios kaip tik išsivysčiusiose, ekonomiškai stipriose šalyse, t.y., Vakarų valstybėse. Statistika rodo, kad savižudybių procentas Europoje aukščiausias visame pasaulyje. Pavyzdžiui, kur nors Afrikoje žmonės miršta iš bado, bet nesižudo.
Tai situacija, kai žmogus nebegali ištverti slegiančios vidinės būsenos, būsenos, kai jis nebesugeba pripildyti savo smarkiai išaugusių egoistinių norų. Tada ir ateina mintis, kad „geriau mirti, nei toliau taip gyventi“. Kas nutinka jo sielai? Ji iškart ima gailėtis dėl savo šeimininko padarytos klaidos ir privalo grįžti į šį pasaulį. Suprantama, šįkart jai tenka ištaisyti visus savo buvusius poelgius, t.y. ištverti visas tas būsenas, kurių nepajėgė ankstesniame gyvenime.