Pranešimas: skaičių seką žmonės įsivaizduoja, kaip horizontalią eilutę, kurioje maži skaičiai yra kairėje, o dideli – dešinėje. Trumpus laiko intervalus mes taip pat įsivaizduojame esančius labiau „kairėje“, o didelius – „dešinėje“. Tą patį galime pasakyti ir apie erdvinį suvokimą – mažesni objektai išsidėsto kairiau, didesni – dešiniau. Eksperimentinės psichologijos duomenys liudija, jog tarp mintyse suvokiamo kiekio ir jo padėties erdvėje egzistuoja tamprus ryšys.
Replika: taip yra todėl, kad laikas, judėjimas, erdvė ar vietovė smegenyse suvokiami vienodai – kaip abstraktūs dydžiai. Nes jie yra subjektyvūs, egzistuojantys tik mūsų suvokime. Jei būtų kitaip, mes ir aplinką suvoktume kitaip.
Viską, kas egzistuoja, formuoja dvi jėgos: atidavimo ir gavimo. Šios dvi jėgos mumyse ir sukelia skirtingą pasaulio, veiksmų ir įvykių suvokimą. Tai galime palyginti su  elektra, kurios dėka veikia daugybė įvairių prietaisų. Elektra viena, o jos sukelti veiksmai – skirtingi.

Klausimas: kaip jūs manote, ar teisinga, kad vaikai didžiąją laiko dalį praleidžia su močiutėmis ir seneliais? Asmeniškai aš manau, kad tai neteisinga. Mano žmona nuolat stengiasi sūnų įkišti seneliams, o aš daug dirbu ir negaliu juo rūpintis, todėl bijau, kad vaikas bus išauklėtas neteisingai, senoviškai. Ką jūs patartumėte? Mano sūnui 3,5 metų, pusę dienos jis praleidžia darželyje, o po to būna su močiute. Ar nebus po to per vėlu jį perauklėti?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (galima vaizdo ar garso formatu).