Vienintelė išeitis – šuolis per bedugnę

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kai pradedi kalbėti apie artimo meilę, apie tai, kad galima patirti malonumą atiduodant, žmogui tai atrodo labai tolima. Jis mano, kad tai nerealu.
Atsakymas: Problema ta, kad mes nė nesuvokiame, kaip tai nerealu. Ir tik tada, kai žmogus pasiekia būseną, kurioje jis suvokia, jog tokia savybė, kaip atidavimas, visiškai neįmanoma – tik tada jis kreipiasi į Kūrėją ir Kūrėjas suteikia jam tokią savybę.
Pačiam save pakeisti – ne žmogaus jėgoms. Prireiks dar ne vienerių darbo su savimi metų, kad jis tai suvoks. Kartu žmogus privalo suprasti, kad kito kelio ir kitos išeities paprasčiausiai nėra. Jis privalo judėti link atidavimo, kadangi gamtos taip sukurta: arba noras patirti malonumą patenkinamas egoistiškai, ir tada jis lieka tuščias ir gramzdina į krizes ir nelaimes, arba šis noras virsta noru atiduoti.
Tačiau ką daryti, jei pačiam pasiekti šios savybės neįmanoma? Kai žmogus pasiekia tokį lūžio momentą, kai pamato, kad išeities nėra – jis kreipiasi į Kūrėją ir Kūrėjas, ši Aukštesnioji jėga, ši šviesa pradeda jį veikti ir keisti. Būtent tai mes turime patirti.
O kai žmogus tvirtina, kad tai nerealu – tai nieko nereiškia. Jis turi tai pasakyti prieš išeidamas į dvasinį pasaulį, prieš machsomą, paslėpties periodo pabaigoje. Tai vyksta tuo metu, kai žengiama iš dvasinės tremties.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.