Pradedantiems mokiniams itin svarbu dalyvauti kabalistiniuose kongresuose. Atvykęs į kongresą žmogus prabunda, pajunta įkvėpimą, pakyla šiek tiek aukščiau, gauna energijos, kuri ir padės jam judėti toliau.
Tam ir organizuojame kongresus. Neįmanoma žengti pirmyn, kitaip tariant, neįmanoma sustiprinti mūsų tarpusavio ryšio prieš tai neužmezgus „gyvo ryšio“. Ne veltui sakoma: geriau kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.
O jeigu žmogus dar ne taip akivaizdžiai siekia tikslo, jeigu dar neliepsnoja jo taškas širdyje, kongresai uždega jį ir leidžia pradėti savo dvasinį vystymasį net iš jo materialaus lygmens.
Išorinis susijungimas skatina susijungti viduje, kaip sakoma „Paskui veiksmus seka širdys“ , t. y. mes panorstame susijungti viduje, savo sielomis, savo taškais širdimi.
Per kongresą betarpiškai bendraudami kartu mėginame kaip galėdami stipriau sujungti visus mūsų taškus, sielos užuomazgas. Po to kiekvienas grįžta namo, tačiau siekia išsaugoti šį ryšį. Būtent taip kuriama dvasinė erdvė!
Ir kol šiais taškais širdyje nesusijungsime taip, kad įstengsime nepaisydami atstumo dirbti jais, kol neišnaudosime atstumo ryšiui tarp mūsų sielų stiprinti – mums verta susitikti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Įspūdžiai iš kongreso“

„Kongreso akimirkos: pirma diena“

„Kongreso akimirkos: antra diena“

„Kongreso akimirkos: trečia diena“

Klausimas (iš dienoraščio hebrajų kalba): Baigiau kelis kursus, lankiausi paskaitose antradieniais, prieš dvejus metus dalyvavau kongrese. Dabar klausausi pamokų internetu, skaitau knygas, bet jaučiu, jog viduje smarkiai priešinuosi minčiai, jog turiu dalyvauti platinime. Ir dar – nejaučiu  nė mažiausio dvasinio pakilimo. Nenoriu jaustis kaip nors išnaudojama. Ar tai reiškia, jog negalėsiu judėti su pagreičiu?
Atsakymas: Jūs dvasiškai nė kiek nepakilote. Kabalos platinimas yra jūsų asmeninio dvasinio pakilimo priemonė, nes būtent ryšyje su kitais jūs kuriate tą erdvę, kurioje atskleisite Kūrėją. Jūs kol kas nesupratote metodikos ir jos teisingai nepanaudojote. Sėkmės!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pradedančiųjų klausimai – 6“

„Atskleisti ištaisymo meodiką“

Dabar bandoma išspręsti ekonominę krizę, ir šis žaidimas bus žaidžiamas, kol viskas galutinai nesužlugs. Tarsi pokerio žaidėjai, kurie viską pralošę negali atsiplėšti nuo žaidimų stalo. Visiška apgaulė ir blefas, bet jie negali atsitraukti, nes nežino, nei kur bėgti, nei ir ko griebtis.
Esant tokiai žmonijos būsenai ir atsiveria kabalos mokslas, nes be jo mes negalime suprasti krizės priežasčių. Kančia neatskleis priežasties – juk ji pasireiškia negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje. O krizės priežastis – sielų skilimas. Kančia atves prie kabalos mokslo, kuris paaiškins to skilimo priežastį, – ir žmogus supras, kad pirmiausia reikia taisyti savo santykius su aplinkiniais, nes daugiau nėra ką taisyti.
Visos priežastys glūdi dvasiniame pasaulyje, mūsų pasaulis – tik pasekmė. Mes norime ištaisyti pasekmes, todėl Kūrėjas siunčia vis didesnius nusivylimus. Visiems žinoma, kad kuo atkaklesnės pastangos susivienyti ar siekti taikos, tuo nuožmesnė neapykanta įsiplieskia.
Net jei dabar susirinktų G20 nariai ir pasirašytų susitarimą dėl vieningos pasaulinės vyriausybės sukūrimo, bendro banko, pensijų visiems, lygaus ir teisingo lėšų paskirstymo – kiltų epidemija arba kitokia nelaimė, nes mes nenorime taisyti sistemos ten, kur ji yra pažeista – tarpusavio  ryšyje.
Yra paprastas priesakas – siekti būsenos „Mylėk artimą, kaip save patį“, ir vienas patarimas, kaip tai padaryti – „Aš sukūriau egoizmą ir Torą, kurios šviesa egoizmą ištaiso“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Judėjimo į priekį vaiduoklis“

„Kenčiame, nes trūksta meilės?!“

Pavydas – tiesioginė sielų sudužimo pasekmė. Iš pradžių visi buvome susiję ir atsidavę vieni kitiems. Juk tarp mūsų buvo šviesa, jungusi mus ir neleidusi pajusti, kad priklausome skirtingoms dalims.
Ir staiga šis kūnas subyrėjo į dalis, į atskirus organus. Ir kiekvieną organą, tarsi ruošiamą transplantuoti, užkonservavo ir įdėjo į kažkokį maitinamąjį tirpalą, palaikydami jame gyvybę ir neleisdami žūti, kol atsiras galimybė persodinti jį į kitą kūną ir iš naujo sujungti visas dalis.
Štai kaip mes šiandien gyvename – tarsi subyrėjęs kūnas. Ir kiekviena dalis saugoma, palaikant joje mažytę gyvybės kibirkštį, kad nežūtų ir galėtų vėl  susijungti su kitomis dalimis. Tokia šiandieninė žmonijos būklė.

Pranešimas: Tarkime, kad krizė išnyks, – darbo vis tiek visiems nepakaks. Žmonės turėdami mažiau pinigų ėmė mažiau pirkti. Žmogus be darbo – pavojingas. Išeitis: pasaulyje turi pasikeisti vertybės, už kurias mainais mokami pinigai.
Krizė verčia mus įsisąmoninti, kokios gi iš tiesų yra 21 amžiaus vertybės. Mus ruošia tam, kad pakeistume savo gyvenimo vertybes. Mus ruošia tam, jog suprastume, kokios gi tos vertybės, už kurias esame pasirengę mokėti.
Jeigu visi turtuoliai susirinktų ir sukurtų  pasaulinę vyriausybę kitų vertybių pagrindu, pasaulinė tvarka galėtų pasikeisti. Bet tikriausiai tokie ketinimai be krizės atsirasti negali. Sąmonė šiltnamio sąlygomis nesikeičia. Reikalingas stresas, krizė. Ji reikalinga visiems: darbininkams, viduriniajai klasei, pensininkams, vargetoms. Ir tik tam, kad iškeltume svarbiausią klausimą: kokios naujos vertybės man yra svarbios šiandien?
Nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų galėjęs duoti aiškų atsakymą, ką daryti. Man atrodo, kad krizės valdymo pradinis taškas turėtų būti ne situacijos keitimas išoriniame pasaulyje (tai tik sumaištis), keisti reikia žmogaus sąmoningumą. Ten visos ištakos. Ten visa ko priežastis.
Komentaras: Žmonės jau numano, kad krizė ne finansinė, numano, jog būtina keisti mūsų bendrą požiūrį į gyvenimą, save, pasaulį, Gamtą. Tačiau nors mums ir aišku, kad reikia pasikeisti, bet kaip ir ką keisti mes nežinome ir patys nesužinosime – ir tai problema. Gausime smūgius, o kaip nuo jų teisingai išsisukti – nežinome.
Gamta reikalauja, kad pakiltume į „žmogaus“ lygmenį, o apie jį ničnieko nenutuokiame, nes šis lygmuo yra priešingas mums savo savybėmis. Vystydamiesi įsisąmoninsime blogį, bet kaip nuo jo pereiti prie gėrio patys niekada nesuprasime, nes perėjimas apima naują sąmonę ir naujas mūsų savybes. Todėl šiandien atsiskleidžia mokslas, kaip pasiekti kitą mūsų būseną – kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar bus rastas sprendimas be kabalos?“

„Užtenka klaidžioti užmerktomis akimis“

„Krizė: sprendimas – priežasties supratimas“

Turbūt per visą savo egzistavimo laiką, „A-Jarkon“ amfiteatras Tel-Avive nematė tiek daug švytinčių veidų. Niekad anksčiau jis nebuvo pripildytas tokia šviesa ir džiaugsmu, kaip jame vykusios Bnei Baruch vaikų šventės „Augti džiaugsme“ metu.
1300 vaikų, jų tėvelių ir tiesiog norinčių pajusti šią laimės ir vienybės atmosferą atvyko į šią šventę iš įvairių pasaulio šalių.

Klausimas: Kaip žmogus pajunta, kad pereina „machsomą“?
Atsakymas: Žmogaus pajunta tai savo vidumi. Kaip dabar jauti save ir šį pasaulį, mėgaujiesi arba kenti, taip tu pajusi ir dvasinį pasaulį.
Metodika labai paprasta – paaiškinti tau, kas yra malonumas ir kančia, kaip juos jauti šiuo metu, kaip galėtum pradėti sąveikauti su jais, mėgautis jais ir juos valdyti.
Juk be šito nieko nėra. Mes – tai noras mėgautis. Kūrėjas – tai malonumas, kuris atsiskleidžia šio noro viduje kartu su malonumo Šaltiniu.
Kadangi be „kelim“ nieko nėra, dvasinį pasaulį tu suvoki tokiais pat pojūčiais, kaip ir materialųjį. Nemanyk, jog dvasingumas yra kažkur toli, kažkokiose erdvėse. Kalba eina apie tai, kas vyksta tavo viduje – tiek dabar, tiek vėliau.
Tačiau skirtumas yra. Ir labai didelis. Dabar aš savo gyvenimą ir egzistavimą suvokiu savo mažyčio „kli“ viduje, ir tai vargu galima vadinti gyvenimu. Kai mes išplečiame „kli“, nebegalim į jį gauti tiek mažai, kaip anksčiau.
Tačiau neturime pamiršti, kad pajusti tikrąjį gyvenimą galima tik su sąlyga, kad per „kli“ norime jį perduoti toliau, atiduoti, mylėti, išeiti už jo. Antraip malonumas anuliuojasi „kli“ viduje.
Juk galima pasakyti, kad tu ir dabar pilnas Begalybės šviesos. Tik tu ją neutralizuoji savo egoizmu, nes Begalybės šviesa, patekusi į norą, tuoj pat gęsta – tarsi per trumpą sujungimą tarp pliuso ir minuso, tarp dviejų laidų, kai tarp jų nėra varžos.
Tas pasipriešinimas (varža) viduryje ir yra tavo egoizmas. Tu pats privalai padaryti iš jo pasipriešinimą – tik tada atsiras malonumas. Antraip nieko nepajusi – išskyrus menką žemiškąjį gyvenimą, kurio pojūtį tau suteikia šviesos kibirkštėlė, už kurios turėtum užsikabinti.
Prieš tave – milijardus kartų didesnis malonumas, ir jį gali pajusti be jokių problemų. Vienintelė sąlyga – didini „kli“. Viskas priklauso nuo tavęs. Trūksta tik „kli“– beribis malonumas prieš tave.
Ką reiškia beribis? Kaip „kli“ gali būti be ribų? Kai tavo „kli“ išsiplės iki tokio dydžio, kokį jį iš pat pradžių sukūrė Kūrėjas, žmogus pajus neapsakomą malonumą. Tai ir vadiname beribiu „kli“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ką reiškia pereiti machsomą?“

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Veržkitės į „paskirties tašką““

Klausimas: Kas yra malda (MAN)? Ar tai mūsų norai, kuriuos keliame Kūrėjo link? Kaip vystosi mūsų norai, kad taptų tokiais, kad Jis manęs išgirstų?
Atsakymas: Vystosi mūsų jautrumas, vidinis savųjų norų įsisąmoninimas. Dvasiniame pasaulyje nėra kiekio – tik kokybė. Mums atrodo, kad norint kilti iš pakopos į pakopą, reikia tapti stipresniam. Tačiau stipresnis turi būti aiškindamasis, jausdamas.
Kitaip tariant, privalau tapti jautresnis, dirbti savyje su „pincetu“. Jėga pasireiškia tuo, kad dar giliau prasiskverbiu į  save, išskiriu ir atpažįstu vis daugiau skirtingų savybių savyje. Tai ir reiškia „augti“. Augama vystant jausmus, juos analizuojant.
Mūsų pasaulyje vaiko fizinį vystymasį vertiname priaugtais kilogramais. Tačiau jo intelektą vertiname ne kilogramais, o įgūdžiais, šiame gyvenime įgytomis savybėmis, t. y. tuo, ką jis jau geba suprasti ir atlikti.
Dvasinį pasaulį mumyse kuria Šviesa. Kai studijuojame Aukštesnįjį pasaulį, Šviesa pasiekia mus, kuria mumyse naujas savybes ir ten, kur anksčiau nieko nejautei, staiga imi skirti savybes, apraiškas. Mes skaitome dvasinių reiškinių aprašymą ir nesuprantame, it katinas, kuris girdėdamas klasikinę muziką suvokia vien triukšmą. Klausai pamoką galynėdamasis su miegu.
Tačiau būtent tada, kai esame tokios pusiau sąmoningos būsenos, mus veikia Or Makif (Supanti Šviesa).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas yra Aukščiausioji Šviesa?“

„Keiti ketinimą – keiti likimą“

Klausimas: Kodėl jūs dėvite kipą, „žydišką kepurėlę“? Mane supantys žmonės yra įsitikinę, kad kabalistai tai „paprasti žydai“, išpažįsta judaizmą, pagal kurį jie iki gyvenimo pabaigos tarnauja savo Dievui, nešioja kipas ir studijuoja Torą. Bandžiau jiems paaiškinti, kad kabalistai tai kažkas kita. Kaip paaiškinti skirtumą tarp „paprasto žydo“ ir „žydo-kabalisto“? Kodėl vadinate save „žydais“, jeigu ŽINOTE, kad tai painioja žmones visame pasaulyje ir verčia manyti, kad kabala yra religija, nors iš tiesų taip nėra?
Atsakymas: Jūs teisus, kabala neturi nieko bendro su religija ir judaizmu, o tai matyti ir iš tikinčiųjų žydų reakcijos į ją. Bet jeigu atsiras kabalistas ne iš judaizmo, juo netikės, nes kabala visais laikais buvo saugoma judaizmo viduje. Paprasti tikintieji kabalos nežinojo ir jos nesimokė, nes ji buvo perduodama iš mokytojo mokiniui, vienetams kiekvienoje kartoje.
Man visi religiniai atributai yra mano tautos kultūra, tradicijos ir todėl juos gerbiu. Aš suprantu, kad jų laikydamasis niekaip netaisau savo sielos, bet taip palaikomi rėmai, kuriuose mano tauta egzistavo per visą istoriją. Kabalos studijavimas to nereikalauja.