Man atsiuntė labai neblogą Olego Jalomo egoizmo paaiškinimą.
Pasirodo, egoizmas nėra įgimta kūno savybė.
Jis – iš kažkur žmonėms suteikta nepaliaujanti pasitenkinimo trauka, kuri kartais padeda, pavyzdžiui, kai mūsų kūnas nori valgyti, miegoti, sekso ir t.t. Tačiau ši jėga – ne mūsų kūno noro rezultatas, ji tiesiog naudoja kūną pradiniame etape, kai kūno visiškai užtenka patenkinti pirminį norą „gauti“.
Tačiau nuo prisipildymo noras auga. Ši išorinė jėga verčia mus išeiti už mūsų kūno ribų ir ieškoti malonumų išoriniame pasaulyje. Negana to, tam pajungiami ir kiti žmonės. Čia ir prasideda anomalus, patologinis egoizmo vystymasis. Jei kalbėsim apie kūną – jis pats natūraliai apriboja pripildymą (negalima suvalgyti daugiau, nei gali). Už kūno ribų tokių apribojimų nebelieka, štai tada ir pasireiškia tie bjaurūs šiuolaikinės civilizacijos reiškiniai, apie kuriuos visą laiką kalba M. Laitmanas, – skyrybos, karai, depresija, narkotikai, savižudybės.
Ir pagrindinė viso to priežastis – materialiame pasaulyje neįmanoma pripildyti egoizmo, kuris jau peržengė šio pasaulio galimybių ribas. Jei mes neparodysime žmonėms naujų galimybių, kaip gauti pasitenkinimą, jų egoizmas iš nevilties, kad nesugeba prisipildyti, privers juos ištaškyti materialųjį pasaulį į šipulius. Taip vaikas sulaužo jam įgrisusį žaisliuką, nes nebėra kuo daugiau užsiimti, juk aplink – materialaus pasaulio „dykuma“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Egoizmas auga? Džiaukitės!“

„Egoizmo augimas ir jo padariniai“