Žmonėms atrodo, jog jie žino, kas yra dvasingumas, tačiau su dvasingumu neturi jokio ryšio. Jiems atrodo, kad dvasingumą galima pasiekti per muziką, mokslą ar kokius nors psichologinius, liaudiškus ar šamaniškus veiksmus. Iš tikrųjų šią savybę galima įgyti tik jautriu kabalistinio dvasingumo siekio metodu. Jokia muzika, jokiais „seansais“ pasiekti dvasingumo neįmanoma. Jūs galite dvasingumu vadinti tai, ką patiriate per meditaciją, ypatingą muziką, kažkokius pratimus, – bet tai ne tas dvasingumas, apie kurį kalbu aš. Dvasingumas, kurį aš turiu omenyje, pasiekiamas tik studijuojant kabalą. Studijavimas – tai kompleksinis žmogaus darbas su savimi, kurio rezultatas – ypatinga šviesa, šviečianti jam iš išorės.
Ši šviesa – tai ypatinga jėga, sukelianti žmoguje dvasingumo siekį, norą atsiplėšti nuo bendros masės, nuo šio pasaulio, t.y. būti šiame pasaulyje tik savo gyvūniškuoju kūnu ir ne daugiau. O viskas, kas priklauso mūsų protui, mūsų norams, – visa tai turi pereiti į visiškai kitą erdvę, tarsi peršokti nematomą barjerą ir atsidurti visiškai kitame pasaulyje.
Šio dvasingumo negaliu jums parodyti, išreikšti ar padėti ant stalo, kad jūs jį pamatytumėte ir pajaustumėte, – tai neįmanoma. Šis, mano dvasingumas, pasiekiamas tik per kabalą, ir tik per kabalą žmogus vis giliau atskleidžia šitą dvasinį pasaulį.
Kabala – tai dvasinio pasaulio suvokimo ir kilimo jame per daugybę pakopų, gyvenimo ratų bei skirtingų būsenų, metodika. Muzika gali būti kabalistinė, bet tai bus tik lydintysis faktorius. Galime palyginti su  chemine reakcija, kuriai vykstant atsiranda šalutiniai efektai – temperatūros pakilimas, slėgio sumažėjimas arba dar kas nors: mums reikia pasiekti kai ką konkretaus, bet papildomai atsiranda dar kai kas.
Kabalistas taip pat gali išreikšti savo išgyvenimus muzikoje, gali rašyti eiles, sukurti metodikas, papildydamas mokymą kokiomis nors pagalbinėmis priemonėmis. Mes darome brėžinius, kuriame muziką, susikibę rankomis dainuojame dainas, – visa tai pagalbinės priemonės. Bet tai, ką aš suvokiu kaip dvasingumą, perprasti galima tik per metodiką, kuri vadinasi kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kuo kabala skiriasi nuo kitų praktikų“

„Kaip suprasti dvasingumą?“

Klausimas: Kai visuomenė įtikinėja, jog man reikia naujo buto ar koka-kolos, man nereikia jokių pastangų, kad pasiduočiau šiam poveikiui. Ar taip pat būtų ir su dvasiniais norais? Aplinkiniams tereiktų pasakyti man, kad dvasingumas – tai gerai, ar turiu kažką daryti pats?
Atsakymas: Absoliučiai nieko! Tai, kas tavo aplinkai svarbu, pradėsi gerbti ir tu, panorėsi to siekti, užsigeisi tai turėti. Kai tave supantys žmonės daug kartų kartoja apie daikto/reiškinio/įvykio svarbą, – ši įkyri idėja ima trukdyti tau miegoti. Nes užvaldo tavąją asmenybę, tavąjį „Aš“!
Tu imsi kankintis: „Kodėl aš egzistuoju, jei to neturiu!.. Gaila veltui praleisto gyvenimo“. Tu nesi sau šeimininkas, viską sprendžia aplinka. Kaip ji nori, kad mąstytum, kokio tikslo siektum, – taip ir bus. Tinkamai teisingos aplinkos „nukreiptas“ gali padaryti bet ką, netgi pasiekti Kūrėją!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dėl ko mes esame“

„Pasirinkti teisingą aplinką“

Klausimas: Sakote, kad žmogus turi ištaisyti ne pasaulį, o patį save. Bet kaip nenorėti taisyti pasaulio, jei matai, kad didžioji dalis žmonių visiškai nenori keistis ir gyvena kaip gyvūnai? Kaip gi aš privalau taisyti save?
Atsakymas: Turi ištaisyti save taip, kad nematytum, jog kiti gyvena tarsi gyvūnai. Nesigailėk tų žmonių – gailėkis savęs, kad matai juos tokius. Kai ištaisysi savo matymą, pamatysi juos laimingus ir klestinčius. Jei pakeisi save, ir juos išvysi visiškai kitokius! Tas, kuris tau atrodė nelaimingas – pasirodys besąs linksmas ir laimingas! Išvysi, kad jis ne skurdžius, o turtingas. Išvysi, kad tas, kuris domėjosi tik alumi ir futbolu, iš tikrųjų – išminčiaus mokinys, siekiantis Aukštesniųjų pasaulių.
Privalai verkti ir apgailestauti, kad aplinkinius matai tokius – nes tik dėl neišsitaisymo savo sugedusiomis akimis matai juos iškreiptus. Visas pasaulis – atspindys to, kas tavo viduje. Tavo viduje – visos pasaulio ydos. Jei matai neturtingus, nedorus ir ligotus, visa tai liudija tavo asmeninį pagedimą. Kitu atveju matytum pasaulį, kupiną gėrio.
Jei Kūrėjas geras ir kuria gėrį – kaip gali pasaulyje būti kas nors bloga? Viskas dėl to, kad tavyje nėra gėrio, kitaip matytum švytintį pasaulį. Žmogui nereikia taisyti pasaulio – žmogus keičia tik savo matymą. Nėra ką taisyti – tik save. Kai tik ištaisai save, pamatai, kad pasaulis pilnas šviesos. Tai Begalybės pasaulis, tobulas ir turtingas. Kadangi mes netobuli, mes jo tiesiog nematome. Begalybės pasaulis paslėptas už 125 užsklandų – ir visas jas mums reikia atskleisti.