Klausimas: Jei pripažinsime, jog egzistuoja dvi realybės, turėtų būti ir dvi istorijos. Viena istorija materialaus, fizinio pasaulio, kita – dvasinė šios istorijos plotmė…
Atsakymas: Tai vienas ir tas pats. Dvasinė plotmė – tai paprasčiausiai bazinis „pamušalas“, ant kurio yra mūsų materialus pasaulis. Mūsų pasaulis egzistuoja ant jėgų, kurių mes nejaučiame, tinklo. Tas jėgas mes vadiname dvasinėmis, nes jos yra virš mūsų jutimų ir joms pajusti reikia subtilesnių jutimo organų. Mes tiesiog dar neišmokome jų pajusti. Būtent šios dvasinės jėgos ir apibrėžia viską, kas vyksta jų materializuotame pasaulyje.

Klausimas: Bet mokslas šiame pasaulyje ir grindžiamas priežasties – pasekmės ryšio nustatymu…
Atsakymas: Mažas vaikas prieina prie vandens čiaupo sienoje, atsuka, paleidžia vandenį. Jam atrodo, kad pasaulis sukurtas taip, kad iš čiaupo sienoje bėga vanduo. Jis nežino, kas yra už sienos. Vaikui vandens šaltinis – čiaupas. Taip mokslas ir suvokia viską, kas vyksta, – tyrinėja mūsų pasaulio „sienas“, o apie tai, kas egzistuoja už „sienos“, kalba tik kabala.

Klausimas: Koks ryšys tarp to, kas yra čia, ir tarp to, kas yra už „sienos“?
Atsakymas: Absoliutus ryšys. Ezistuoja pirminis jėgų tinklas. Jame susiformavo dvasiniai pasauliai, o vėliau ir materialūs. Ir šis jėgų tinklas, jo dėsniai (dvasiniai dėsniai), nulemia viską – visą pasaulėdarą. Žr. straipsnį „Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN), skyrius „Šaknų ir šakų dėsnis tarp pasaulių“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikrovės suvokimas“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė“

„Visas gyvenimas – vaidinimas!“

Klausimas: Ar gali žmogus suvokti ketinimą „dėl savęs“ dar prieš įeidamas į dvasinį pasaulį ir nesupainioti to su kiekviename iš mūsų tūnančiu komforto, pasitenkinimo ar malonumo noru?
Atsakymas: žmogus gimsta su norais pripildyti save:
kūniški norai – maistas, namai, seksas, šeima – duoti gamtos, net jei žmogus gyvena vienas miške,
visuomeniniai norai – turtai, valdžia, žinios – gimsta veikiant supančiai visuomenei.
Tačiau šie norai – visai ne egoizmas.
Kai žmogui kyla klausimas apie gyvenimo prasmę, jis atranda kabalą, studijuoja ją, veikiamas šviesos iš aukščiau, pradeda jausti, kad yra priešingas šiai šviesai, priešingas tam, apie ką kalba kabala, – tik tada jis pradeda suvokti save kaip egoistą. T.y., neįmanoma suprasti kitaip, nei ką nors lyginant su tuo, kas priešinga jam. Taigi,  kol žmogus netraukia į save Šviesos, kol nepasijunta priešingu jai, tol nejaučia ketinimo „dėl savęs“.
O norai jausti komfortą, pasitenkinimą, malonumą yra ne egoistinio, o gyvūninio lygmens. Egoizmas – aukščiau jų, jis – priešingas Kūrėjo savybėms. Tik studijuodami kabalą tai pajusite. Be to, tai jausite taip stipriai, kad panorėsite išsitaisyti į Šviesos savybes. Sėkmės!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Egoizmas nėra įgimta kūno savybė“

„Egoizmo vystymasis – būtinas žmonijos raidos etapas“