Mes gyvename integralioje sistemoje. Bet koks jos pokytis atsispindi visuose pasauliuose, visose dešimtyje sfirot. Vadinasi, keičiantis man, keičiasi kiekvienas žmogus ir visa kūrinija, savo ruožtu kiekvieno žmogaus pokyčiai sukelia naujus pasikeitimus visuose likusiuose  ir t.t. Procesas baigiasi, kai sistema pasiekia galutinę ramybės būseną, kurioje pradžia ir pabaiga susilieja į vieną, nekintamą, amžiną būseną.
Dvasingumo pagrindas nėra diskretus, nėra sudarytas iš atskirų dalių – jis vientisas, tobulas, integralus. Ir nors mes su aplinka ir vieni su kitais elgiamės „linijiškai“, iš tiesų šioji aplinka yra analoginė, integrali sistema, kuri galų gale „nurimsta“ ir joje nusistovi pusiausvyra.
Žmogus privalo būti aktyvia šio proceso dalimi, kol neaprėps visos sistemos, kol nepersismelks ja taip, kad ši taptų jo prigimtimi. Todėl iš mūsų reikalaujama ne išoriškai suprasti kabalą, o keisti save iš vidaus, kad atitiktume studijuojamą sistemą, kad visiškai ją „absorbuotume“. Taip tapsime susiję pagal meilės artimui principą – įgysime visišką savo amžino ir tobulo (integralaus) egzistavimo kontrolę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Žaisliukas žmonijai“

„Kas yra dvasingumas?“

Klausimas: ką daryti, jei nejauti savo egoizmo?
Atsakymas: Deja, taip būna labai dažnai. Tai primena itin sunkią ligą, kuri, neaptikta laiku, tiesiog suėda žmogų. Pati didžiausia medicinos užduotis – aptikti ir pažinti ligą ankstyvose jos stadijose, kai dar galima su ja susidoroti.
Kaip galima būtų kuo greičiau atrasti mūsų egoizmą ir pradėti gydymo procesą? Kartoju – tai įmanoma tik veikiant mus supančiai aplinkai. Sėdėdami namuose su knygute jūs egoizmo neaptiksite, patikėkite manimi.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasirinkti teisingą aplinką“

„Nelaukime smūgių“

„Ką gi reikia taisyti?“