Jeigu kiekvienas iš mūsų nepriklausytų nuo aplinkos ir veiktų tik pagal savo instinktus, mūsų santykis su gyvenimu būtų toks pat, kaip karvės, besiganančios pievoje. Valgytume tik tada, kai jaustume alkį, o prisivalgę gulėtume ir ilsėtumės, kol vėl neišalktume. Ir mūsų nejaudintų, ką tuo metu jaučia ir ko vaikosi visi likusieji žmonės.
Karvė negers vien dėl to, kad geria visi, ir neis dėl kompanijos ieškoti sultingesnės žolės su kitais, jeigu pati tos žolės neužsinorės. Mes, žmonės, skiriamės nuo gyvūnų tuo, kad mus veikia supanti visuomenė. Bendruomenė gali įteigti man mintis ir norus, apie kuriuos aš net negalvojau ir kurių pagal prigimtį man nereikėjo.
Privalau labai stengtis, kad užsitarnaučiau visuomenės pagarbą. Turiu atlikti nenatūralius veiksmus, kurie galbūt kenkia mano sveikatai ir šeimai – kad tik gerai atrodyčiau kitiems žmonėms.
Žmonės pasiruošę paaukoti savo gyvybę, kad tik juos gerbtų, apdovanotų. Argi gyvūnas dirbtų dėl medalio? Niekada! Mes, veikiami visuomenės, esame pasiruošę net sunaikinti save. Tuo naudojasi aplinkiniai, pelnydamiesi mūsų sąskaita.
Tai trunka tol, kol žmogus suvokia, jog yra visiškas supančios visuomenės vergas.  Pradeda vystytis „taškas širdyje“, kuris iškelia jį virš visuomenės, stumia savarankiškai ir nepriklausomai  paieškai. Taip mes nukreipiami iš aukščiau, priverčiant mus ieškoti gyvenimo prasmės.
Ir tada žmogus palieka tą visuomenę, kuri, žaisdama jo egoizmu, primeta jam madingas, menkas vertybes, – ir ieško tokios bendrijos, kuri suteiktų jėgų pasiekti tikslus, neapribotus siaurais mūsų gyvenimo rėmais, –  amžinus, dvasinius.
Štai šiame pasirinkime, kokiai visuomenei paklusti, ir yra visa mūsų laisvė!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur slepiasi mūsų pasirinkimo laisvė?“

„Tas saldus žodis „LAISVĖ““

„Nenoriu būti lėle“

Virtuali pamoka 2009-08-23.
Pamokos tema: Sudūžimas ir jo ištaisymas.

Klausimas: Kaip sužinoti ar atsirado taškas širdyje, šeštasis jausmas?
Atsakymas: Jei, be kūno malonumų – pasitenkinimo maistu, seksu, šeima, tai yra malonumų, kurie būdingi gyvūnams ir be žmogiškųjų malonumų – pinigų, garbės, žinių siekimo, kurie atsiranda  visuomeniniame gyvenime,  žmogus jaučia, jog jį traukia aukštesni siekiai, noras atrasti gyvenimo prasmę, jis nenurims, kol nesužinos tikrosios savo egzistavimo priežasties.
Šį jausmą sunku perduoti žodžiais, jį reikia pajusti. Troškimas sužinoti, kokia žmogaus gyvenimo prasmė – kitaip jis nebegali būti laimingas – ir vadinamas tašku širdyje. Toks noras kabaloje vadinamas kančia, kaip ir bet kuris kitas noras, kurio žmogus negali patenkinti akimirksniu.
Jūs žinote, kad „Mokymas apie dešimtį sfirot“ – šešios knygos, kurias parašė Baal Sulamas, – labai sudėtingas kūrinys. „Mokymo apie dešimtį sfirot įvade“ jis rašo, kad šios knygos, kaip ir visa kabala, skirtos tiems, kam iškilo klausimas apie gyvenimo prasmę.
„Kokia gyvenimo prasmė?“, kitaip tariant, kas yra gyvenimas, dėl ko aš gyvenu? Klausiu ne tik todėl, kad man bloga, tiesiog aš noriu tai žinoti. Pirmą kartą šis klausimas kyla beveik kiekvienam 8-10 metų amžiaus vaikui. Tuo metu jį ir reiktų pradėti mokyti kabalos. Antraip šis klausimas pasimiršta, anuliuojasi, pasislepia už įvairiausių antraeilių dalykų.
Šis klausimas visuomet glūdi mūsų pasąmonėje, tik mes nenorime ieškoti atsakymo. Nes manome, kad jo nėra. Bet tai netiesa, atsakymas į šį klausimą yra ir jį galime rasti kabalistų veikaluose.
Šis klausimas iškyla ir reikalauja, kad  kiekvienas rastų atsakymą. Be jo mes – ne žmonės. Jei žmogus pajunta tokį vidinį „slėgį“, vadinasi, jis turi tašką širdyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kodėl man bloga, jei viską turiu“

„Taškas širdyje – sielos užuomazga“

„Jei gyventi tapo nuobodu…“