Pateikti Sekmadienis, 30 rugpjūčio, 2009 dienos įrašai.


Nelošk iš savo gyvenimo

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Dabar bandoma išspręsti ekonominę krizę, ir šis žaidimas bus žaidžiamas, kol viskas galutinai nesužlugs. Tarsi pokerio žaidėjai, kurie viską pralošę negali atsiplėšti nuo žaidimų stalo. Visiška apgaulė ir blefas, bet jie negali atsitraukti, nes nežino, nei kur bėgti, nei ir ko griebtis.
Esant tokiai žmonijos būsenai ir atsiveria kabalos mokslas, nes be jo mes negalime suprasti krizės priežasčių. Kančia neatskleis priežasties – juk ji pasireiškia negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje. O krizės priežastis – sielų skilimas. Kančia atves prie kabalos mokslo, kuris paaiškins to skilimo priežastį, – ir žmogus supras, kad pirmiausia reikia taisyti savo santykius su aplinkiniais, nes daugiau nėra ką taisyti.
Visos priežastys glūdi dvasiniame pasaulyje, mūsų pasaulis – tik pasekmė. Mes norime ištaisyti pasekmes, todėl Kūrėjas siunčia vis didesnius nusivylimus. Visiems žinoma, kad kuo atkaklesnės pastangos susivienyti ar siekti taikos, tuo nuožmesnė neapykanta įsiplieskia.
Net jei dabar susirinktų G20 nariai ir pasirašytų susitarimą dėl vieningos pasaulinės vyriausybės sukūrimo, bendro banko, pensijų visiems, lygaus ir teisingo lėšų paskirstymo – kiltų epidemija arba kitokia nelaimė, nes mes nenorime taisyti sistemos ten, kur ji yra pažeista – tarpusavio  ryšyje.
Yra paprastas priesakas – siekti būsenos „Mylėk artimą, kaip save patį“, ir vienas patarimas, kaip tai padaryti – „Aš sukūriau egoizmą ir Torą, kurios šviesa egoizmą ištaiso“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Judėjimo į priekį vaiduoklis“

„Kenčiame, nes trūksta meilės?!“

2 komentarai

Pavydas – sudužimo pasekmė

Krizė, globalizacija

Pavydas – tiesioginė sielų sudužimo pasekmė. Iš pradžių visi buvome susiję ir atsidavę vieni kitiems. Juk tarp mūsų buvo šviesa, jungusi mus ir neleidusi pajusti, kad priklausome skirtingoms dalims.
Ir staiga šis kūnas subyrėjo į dalis, į atskirus organus. Ir kiekvieną organą, tarsi ruošiamą transplantuoti, užkonservavo ir įdėjo į kažkokį maitinamąjį tirpalą, palaikydami jame gyvybę ir neleisdami žūti, kol atsiras galimybė persodinti jį į kitą kūną ir iš naujo sujungti visas dalis.
Štai kaip mes šiandien gyvename – tarsi subyrėjęs kūnas. Ir kiekviena dalis saugoma, palaikant joje mažytę gyvybės kibirkštį, kad nežūtų ir galėtų vėl  susijungti su kitomis dalimis. Tokia šiandieninė žmonijos būklė.

Komentarų nėra