Pateikti rugpjūčio, 2009 mėn. įrašai.


Mylėti visus kaip savo vaikus

Filmai, klipai, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Nejaugi Jūs manote, kad žmogus kitus žmones gali pamilti kaip savo vaikus? O kam? Jūk tai prieštarauja prigimčiai, vadinasi ir Kūrėjui?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto – 14“

„Klausk kabalisto — 13“

„Klausk kabalisto — 12“

Komentarų nėra

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Dvasinis darbas, Kabala

Klausimas: Būna retų akimirkų, kai žmogus pajunta ypatingą jėgą, kuri persmelkia viską aplink, apgaubia jį gerumu ir visą pasaulį pripildo meilės.
Šis pojūtis – didžiausias malonumas iš visų, kuriuos tik įmanoma patirti. Norinčiųjų tai pajusti turėtų išsirikiuoti tokia eilė, kurioje stovėtų pusė pasaulio gyventojų.
O juk šis malonumas tėra mažytė dalis to, ką pajunta žmogus, užlipęs ant paties pirmojo dvasinio laiptelio, –  argi įmanoma ištverti dar daugiau? Man teko tai patirti ir aš neįsivaizduoju, kaip galima savyje sutalpinti dar daugiau.
Atsakymas: Žinoma, tu to neištversi! Jei loterijoje išloštum milijoną dolerių, tavo širdis plyštų. Mus vienodai jaudina ir blogi, ir geri dalykai. Yra tam tikra riba, kol aš jaučiuosi gerai, bet jei džiaugsmo dar daugiau – tai tampa pernelyg dideliu išbandymu.
Mūsų pojūčių ribos nedidelės, todėl jas reikia praplėsti. Mes turime pajusti amžinybę, tobulumą, begalybę – visais rakursais ir pjūviais.
Kiekvienas žmogus turi pajusti Kūrėją su visa Jo pilnatve ir jėga – visą Jo programą ir vidines galimybes.
Tam ir skirtas visas mūsų darbas. Vienintelis mūsų mokymosi ir netgi viso gyvenimo tikslas – išplėsti savo pojūčių ribas, kad pajustume kuo daugiau malonumo. Todėl kabalos mokslas taip ir vadinasi (kabala – reiškia  „gavimas“).
Reikia tik išmokti tai pajusti. Nes jei aš gaunu egoistiškai, kiekvieną kartą naikinu savo norą, ir jis dingsta.
Patenkinu savo norą šią akimirką – ir malonumas dingsta. Akimirka gali tęstis keletą minučių, valandų ar netgi savaičių, jei tai kas nors svarbaus – naujas namas ar įdomi kelionė. Bet galų gale vis tiek viskas baigiasi ir išnyksta.
Mes turime sukurti tokį kli, kuris būtų amžinas ir neišnyktų. Kūrėjas nori iš manęs tik vieno – kad išmokčiau mėgautis ir gauti malonumą iš visko  – netgi iš žemiškojo gyvenimo. Todėl neturi savęs riboti ir tapti vienuoliu.
Tu patirsi vis daugiau ir daugiau malonumo, reikia tik suvokti jo prigimtį  (taip pat ir šio pasaulio) ir išsiaiškinti, kaip mėgautis.
O mes šito nemokam! Tai faktas, nes tiek tūkstančių metų egzistuojame šiame pasaulyje, bet taip ir neišmokom juo mėgautis. Tik jaučiamės vis nelaimingesni.
Ko protingas žmogus nori iš gyvenimo? Mėgautis! Bet jis to nesugeba netgi šiame žemiškajame pasaulyje. Ir jis nesimoko! Tik vis labiau gadina savo gyvenimą.
Ir tik visų mūsų bandymų pabaigoje, kai visiškai nusiviliame, ateina kabalos mokslas ir paaiškina mums, kokiu būdu reikia mėgautis.
Kiek gi malonumo tu sugebėtum pajusti – lyg mažas vaikas, kuris svajoja apie ledų dėžę, o ją gavęs negali suvalgyti daugiau trijų porcijų.
Taip ir tu – pajutai nedidelį dvasinį nušvitimą ir stebiesi, kaip galima patirti dar didesnį?! Juk pats mažiausias dvasinis laiptelis yra milijardus kartų (netgi milijardą pakėlus milijardu laipsniu) didesnis nei tai, ką tu patyrei tą retą akimirką, kai tau vos vos prasivėrė dvasingumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nematoma jėga, neleidžianti sustoti“

„Begalinio pripildymo metodika“

Komentarų nėra

Veržkitės į „paskirties tašką“

Dvasinis darbas

Siekiant dvasingumo, reikia nuolat veržtis į „paskirties tašką“, o ne trypčioti vietoje, savo norų nelaisvėje, beprasmiškai su jais kovojant. Žmogus vystosi tada, kai širdimi ir protu gyvena ateityje, norimoje būsenoje.
Aš ne skęstu iliuzijose, o judu pirmyn. Tegu aš dar nepasiekiau tikslo, tačiau nesu įklimpęs dabartiniuose noruose ir savybėse, kurie kabinasi man už kojų, bandydami sustabdyti. Tuo pat metu aš neskraidau padebesiais, dvasinio pasaulio iliuzijoje, kol jis netapo mano realybe. Tai ir yra teisingas judėjimas tikslo link.
Kiekviena akimirka – galimybė siekti tikslo. Žengdamas žingsnį jaučiuosi taip, tarsi jau būčiau pasiekęs tikslą ir tada pačios pastangos tampa apdovanojimu. Turėdamas omenyje kliūtis, aš pakylu virš jų ir jaučiu malonumą, kad norą atiduoti iškeliu aukščiau žinių. Dvasinio pasaulio paveikslas formuojasi iš mano norų, atidavimo jėgai suteikiant jiems formą – mano sielos pavidalą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie gyvenimą, tikslą ir sielą“

„Ar galima paspartinti išsitaisymą?“

Komentarų nėra

Sudaužyta tik tavo siela

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar mano elgsena, poelgiai, požiūris į kitus žmones turi įtakos mano dvasiniam vystymuisi?
Atsakymas: Besimokantis kabalos turi elgtis taip, kaip priimta elgtis visuomenėje. Nereikia mėginti vaidinti ar dirbtinai kažką daryti. Darbe reikėtų slėpti, kad užsiimi kabala, o jei dalyvauji kabalos platinimo akcijose, tai stenktis laikytis atokiau nuo savo bendravimo rato. Visa tai tam, kad vėliau jie neveiktų tavęs.
Visus ištaisymus, kuriuos gali atlikti, atlieki ne savo jėgomis, o pasitelkdamas grąžinančią į šaltinį Šviesa. Ši Šviesa veikia tai, kas sugadinta, – o sugadinta tik siela. Šviesa taisydama sielą surikiuoja visas jos dalis.
Pamatęs kabalistus, jaučiančius Aukštesnįjį pasaulį, išmatavimą, Kūrėją, neįžvelgtum jų išorėje nieko ypatingo. Arba atvirkščiai, kur rasti kabalistus sprendžiant pagal jų elgseną? Kiek žmonių dirba savanoriais ligoninėse, saugo gamtą, gyvūnus! Bet tarp jų nėra nė vieno kabalisto! Nerasi jų ir tarp medituojančių kalnų viršūnėse ar praktikuojančių įvairias rytų metodikas žmonių…
Gali ištaisyti tik tai, kas sudaužyta. O sudaužyta tik tavo siela, ir nieko daugiau. Ji įjungta į visas kitas sielas, ir teisingai susijungdanas su jomis, tu viską ištaisai. Kad ir ką darytume mūsų pasaulyje, išskyrus tai, kas būtina išgyvenimui, galų gale atneša žalą, o ne naudą. Rūpinkis sielos taisymu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas yra dvasingumas?“

„Mačiau kitokį pasaulį“

Komentarų nėra

Kaip pažinti Gamtos dėsnius?

Filmai, klipai, Interviu, susitikimai, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: kodėl Kūrėjas paslėpė ne tik save, bet ir savo įstatymus? Įstatymų sunku laikytis, jei jų nežinai. Jų laikytis yra būtina, bet jei nežinai įstatymų, negali suprasti ką taisyti. Tai tas pats, jei pradinukus baustum už tai, kad jie nežino branduolinės fizikos dėsnių.
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.)

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto — 13“

„Klausk kabalisto — 12“

„Klausk kabalisto — 11“

Komentarų nėra

Kelias iš vergijos į laisvę

Krizė, globalizacija, Valios laisvė

Jeigu kiekvienas iš mūsų nepriklausytų nuo aplinkos ir veiktų tik pagal savo instinktus, mūsų santykis su gyvenimu būtų toks pat, kaip karvės, besiganančios pievoje. Valgytume tik tada, kai jaustume alkį, o prisivalgę gulėtume ir ilsėtumės, kol vėl neišalktume. Ir mūsų nejaudintų, ką tuo metu jaučia ir ko vaikosi visi likusieji žmonės.
Karvė negers vien dėl to, kad geria visi, ir neis dėl kompanijos ieškoti sultingesnės žolės su kitais, jeigu pati tos žolės neužsinorės. Mes, žmonės, skiriamės nuo gyvūnų tuo, kad mus veikia supanti visuomenė. Bendruomenė gali įteigti man mintis ir norus, apie kuriuos aš net negalvojau ir kurių pagal prigimtį man nereikėjo.
Privalau labai stengtis, kad užsitarnaučiau visuomenės pagarbą. Turiu atlikti nenatūralius veiksmus, kurie galbūt kenkia mano sveikatai ir šeimai – kad tik gerai atrodyčiau kitiems žmonėms.
Žmonės pasiruošę paaukoti savo gyvybę, kad tik juos gerbtų, apdovanotų. Argi gyvūnas dirbtų dėl medalio? Niekada! Mes, veikiami visuomenės, esame pasiruošę net sunaikinti save. Tuo naudojasi aplinkiniai, pelnydamiesi mūsų sąskaita.
Tai trunka tol, kol žmogus suvokia, jog yra visiškas supančios visuomenės vergas.  Pradeda vystytis „taškas širdyje“, kuris iškelia jį virš visuomenės, stumia savarankiškai ir nepriklausomai  paieškai. Taip mes nukreipiami iš aukščiau, priverčiant mus ieškoti gyvenimo prasmės.
Ir tada žmogus palieka tą visuomenę, kuri, žaisdama jo egoizmu, primeta jam madingas, menkas vertybes, – ir ieško tokios bendrijos, kuri suteiktų jėgų pasiekti tikslus, neapribotus siaurais mūsų gyvenimo rėmais, –  amžinus, dvasinius.
Štai šiame pasirinkime, kokiai visuomenei paklusti, ir yra visa mūsų laisvė!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur slepiasi mūsų pasirinkimo laisvė?“

„Tas saldus žodis „LAISVĖ““

„Nenoriu būti lėle“

Komentarų nėra

Virtuali pamoka 2009-08-23

Kabalos mokymasis

Virtuali pamoka 2009-08-23.
Pamokos tema: Sudūžimas ir jo ištaisymas.

Komentarų nėra

Taškas širdyje

Kabala, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kaip sužinoti ar atsirado taškas širdyje, šeštasis jausmas?
Atsakymas: Jei, be kūno malonumų – pasitenkinimo maistu, seksu, šeima, tai yra malonumų, kurie būdingi gyvūnams ir be žmogiškųjų malonumų – pinigų, garbės, žinių siekimo, kurie atsiranda  visuomeniniame gyvenime,  žmogus jaučia, jog jį traukia aukštesni siekiai, noras atrasti gyvenimo prasmę, jis nenurims, kol nesužinos tikrosios savo egzistavimo priežasties.
Šį jausmą sunku perduoti žodžiais, jį reikia pajusti. Troškimas sužinoti, kokia žmogaus gyvenimo prasmė – kitaip jis nebegali būti laimingas – ir vadinamas tašku širdyje. Toks noras kabaloje vadinamas kančia, kaip ir bet kuris kitas noras, kurio žmogus negali patenkinti akimirksniu.
Jūs žinote, kad „Mokymas apie dešimtį sfirot“ – šešios knygos, kurias parašė Baal Sulamas, – labai sudėtingas kūrinys. „Mokymo apie dešimtį sfirot įvade“ jis rašo, kad šios knygos, kaip ir visa kabala, skirtos tiems, kam iškilo klausimas apie gyvenimo prasmę.
„Kokia gyvenimo prasmė?“, kitaip tariant, kas yra gyvenimas, dėl ko aš gyvenu? Klausiu ne tik todėl, kad man bloga, tiesiog aš noriu tai žinoti. Pirmą kartą šis klausimas kyla beveik kiekvienam 8-10 metų amžiaus vaikui. Tuo metu jį ir reiktų pradėti mokyti kabalos. Antraip šis klausimas pasimiršta, anuliuojasi, pasislepia už įvairiausių antraeilių dalykų.
Šis klausimas visuomet glūdi mūsų pasąmonėje, tik mes nenorime ieškoti atsakymo. Nes manome, kad jo nėra. Bet tai netiesa, atsakymas į šį klausimą yra ir jį galime rasti kabalistų veikaluose.
Šis klausimas iškyla ir reikalauja, kad  kiekvienas rastų atsakymą. Be jo mes – ne žmonės. Jei žmogus pajunta tokį vidinį „slėgį“, vadinasi, jis turi tašką širdyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kodėl man bloga, jei viską turiu“

„Taškas širdyje – sielos užuomazga“

„Jei gyventi tapo nuobodu…“

Komentarų nėra

Kas gi tas mūsų gyvenimas? Žaidimas!

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Klausimas: Sakote, kad jeigu žmogus savo noru, sąmoningai vykdys kūrimo programą, tai jis pažins Kūrėjo sumanymą. Bet juk kai vaikas renka dėlionę, jis tiesiog siekia sudėlioti visą paveikslą, o ne susijungti su šį žaidimą sukūrusia mintimi, ar ne taip?
Atsakymas: Vaikas ne šiaip sau dėlioja kartono gabalėlius – atlikdamas šiuos veiksmus jis išsivysto taip, kad įgyja tokį protą, kokį turi sugalvojęs šį žaidimą žmogus. Vaikas ima suprasti, kam ir kaip sukurtas kiekvienas žaidimo elementas – taip jis auga.
Visas mūsų gyvenimas – dėlionė! Bet joje slypi ją sukūrusio Kūrėjo mintis. Todėl rinkdami šią dėlionę ir sąmoningai norėdami suvokti jos kūrėją, pažįstame Jį. Nuo pat pradžių esame sukurti taip, kad iš savo būsenos ieškodami pasaulio Kūrėjo (o kabala mums ir pasakoja, kaip ieškoti), atskleidžiame Jį. Iš mūsų reikalaujama tik ieškoti ir stengtis. It kūdikis, kuris auga žįsdamas pieną.
Klausimas: O kur gi tie dvasiniai pasauliai, jeigu Kūrėją atskleidžiame mūsų pasaulyje?
Atsakymas: Šis vidinis mechanizmas per visus pasaulius sieja mus su Kūrėju. Tik savo suvokimu, supratimu ir pojūčiais esu šiame pasaulyje, nors iš tiesų egzistuoju Begalybės pasaulyje ir esu nenutrūkstamai ryšiais susijęs su Kūrėju. Tačiau Jis trokšta, jog pats panorėčiau užmegzti šį ryšį. Todėl jaučiuosi esąs toli, jaučiuosi nuo Jo atskirtas, ir tai tam, kad pamažu pats pas Jį ateičiau, o kalbant bendrai, kad pasiekčiau tą pakopą, kurioje esu ir dabar, ir visada. Man tereikia šiek tiek pasistengti, kad atskleisčiau šį mechanizmą.
Pavyzdžiui, šiuolaikinis mokslas iš spermos lašo gali nustatyti, kokias savybes turės iš jos išaugęs žmogus. Kitaip tariant, viskas yra tame lašelyje, tereikia suteikti jai jėgų vystytis. Lygiai taip ir su mūsų sielą – viskas įrašyta Šviesos kibirkštėlėje, mums tereikia pasistengti. Mes nesukuriame naujo kūrinio, mes tik atskleidžiame jau egzistuojantį mechanizmą. Mes tik dedame pastangas ir atskleidžiame šį kūrinį.
Mūsų ryšys su Kūrėju jau egzistuoja. Mums reikia tik panorėti jį atskleisti!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Žaisliukas žmonijai“

„Klausimas, kuris išaiškina žmogaus „Aš““

Komentarų nėra

Ką reiškia pereiti machsomą?

Dvasinis darbas, Kabala

Klausimas: ką reiškia pereiti machsomą?
Atsakymas: pereiti machsomą (barjerą tarp mūsų pasaulio ir dvasinio pasaulio) reiškia galimybę atsiriboti nuo noro mėgautis, nuo minčių apie save, nuo norų dėl savęs… Bet prieš tai žmogus įsisąmonina, kad jo įprastiniai norai, rūpestis savimi yra vienintelio ir didžiulio blogio šaltinis. Blogio, nuo kurio norėčiau atsiplėšti, bet negaliu!
Tačiau „labai norint“ atsiskleidžia ypatinga jėga, kuri atlieka su manimi šį veiksmą – „perveda“ per šį blogį, pakelia virš jo. Machsomą pereinu tik būdamas visiškai sąmoningas ir pasirengęs. Kalbant bendrai, bet kuris dvasinis ištaisymas vyksta tik tada, kai žmogus visiškai sutinka su veiksmu, kurį po to atlieka Kūrėjas arba Šviesa.
Dauguma žmonių tikisi pereiti machsomą kongresų metu. Tačiau reikia prisiminti, kad žmogus išbandomas kantrumu ir ištikimybe tikslui, t. y. davimo ir meilės savybe bendro kli (Adam) atžvilgiu. Dažniausiai žmogus pasitraukia iš kelio dėl nuovargio, kitaip tariant, dėl kantrybės ir tikrojo noro nebuvimo. Tačiau tai ir yra ta savybė, kuri suformuoja kli Šviesai gauti už machsomo.

Klausimas (iš dienoraščio anglų): kaip suprasti, kad jau praėjai machsomą? Ar tai jaunčiama instinktyviai?
Atsakymas: tada atsiveria ryšys su visa pasaulių sistema, Aukštesniąja jėga, visais pasauliais. Žmogus įgyja davimo savybę, suvokia pasaulį, kaip vieną visumą ir savyje pajunta valdančiąją jėgą.

Klausimas: ar, perėjęs machsomą ir einatis į galutinį išsitaisymą žmogus jaučia augimo skausmus, dvasines kančias, o gal už machsomo žmogus nebejaučia nei skausmo, nei kančių?
Atsakymas: Jaučia!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Machsomas – vienumoje ar grupėje?“

„Visa žmonija – per machsomą“

„Kabalos mokslo studijavimas“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »