Pateikti rugsėjo, 2009 mėn. įrašai.


613 priesakų – tai 613 jūsų norų!

Kabala

Klausimas: Perskaičiau Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“. Ten parašyta apie būtinybę laikytis 613 priesakų. 613 priesakų – tai lyg šventieji vardai, dieviškasis asmeninis valdymas, (ašgacha pratit): tai tokių žmonių valdymas, kurie artėja Kūrėjo Šviesos gavimo link, o gauti ją galime tik atlikę visus įsipareigojimus. Kaip nereligingas žmogus turėtų šitai suprasti?
Atsakymas: Tai, kas pasakyta neturi nieko bendra su religija, nes 613 priesakų – tai 613 sielos norų ištaisymas: įgyjamas ketinimas naudoti juos ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo, t. y., tam,  kad duotum. Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė.
613 ketinimu duoti ištaisyti norai užsipildo Šviesa ir vadinasi Kūrėjo vardais, kitaip tariant, tai 613 skirtingų Kūrėjo apraiškų (variacijų) žmoguje, o Kūrėjas tai viso ko egzistuojančio pagrindą sudaranti davimo ir meilės savybė.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Papasakokite smulkiau apie 613 priesakų ir jų kabalistinę reikšmę. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, apie karą ir belaisvius man atrodo labai keisti.
Atsakymas: Perkelkite visus 613 priesakų į save. Tai jūsų jums dar nežinomi norai. Kartu jie sudaro jūsų sielą. Neištaisytą. Ją reikia ištaisyti taip, kad taptų panaši į Kūrėją. Kitaip tariant, reikia ištaisyti 613 sielos norų iš ketinimo „dėl savęs“ į ketinimą naudoti juos „dėl artimo“ arba „dėl Kūrėjo“, o tai iš tiesų yra tas pats. Jeigu žmogus ištaiso savo 612 norų, kad jie dirbtų „dėl artimo“, po to atsiskleidžia 613-asis noras , kurį žmogus ištaiso kaip savo santykį su Kūrėju – „dėl Kūrėjo“.  Apie tai smulkiau rasite „ Įvade į Mokymą apie 10 sfirų“ (RU, EN).

Komentarų nėra

Vagiantis iš savęs suktas vagis

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Dvasiniame pasaulyje nėra nuopuolių, visa, ką žmogus pasiekia, lieka jam. Bet kai žmogui duodamas naujas egoistinis noras, jis jaučiasi, tarsi butų nukritęs.
Bet nemanyk, kad davimo jėga tave apleido. Būtent su šios jėgos pagalba, nusipelnei, kad tau būtų atskleistas dar didesnis egoizmas – turi džiaugtis suteikta galimybe pasijusti dar bjauresniu, atrasti norus, kuriuos gali ištaisyti ir pakilti aukščiau.
Žmogus turi jaustis pėdsekiu, kuris įsismelkia į egoistinio noro gelmes ir iš ten traukia gabalėlius, kuriuos galima prijungti prie davimo.
Jis pasitelkia visas savo įgimtas vagies ir apgaviko savybes tam, kad apvogtų ir apgautų savo egoizmą.
Juk egoizmas – tik gyvūnas, kuris negali pažinti žmogaus ketinimų. Jis supranta tik paprastą, tiesioginę naudą.
Mes gyvename šitame egoizme ir viską darome dėl jo, nesuvokdami, kad turime reikalų su mūsų viduje tūnančiu gyvūnu, kuris nuolatos tik ir reikalauja.
Bet jis nesupranta žmogaus proto ir gudrumo, todėl, jei teisingai su juo elgsimės, priversime jį padaryti viską, ko žmogui reikia.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Egoizmas auga? Džiaukitės!“

„Priemonė egoizmui gydyti“

Komentarų nėra

09-09-30 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Įvadas į „Sulam “ komentarus, 37 d., 13 pamoka)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Trečia dalis ( „Atskleisti dalį, paslėpti dvi, 1 pamoka)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

09-09-30 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pasiruošimas pamokai

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Pirma dalis („Šamati, 97 straipsnis)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

Krizė

Muzika

Arkadijaus Duchino daina.

Komentarų nėra

Evoliucija tęsiasi

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Klausimas: Kuo esmiškai žmogus skiriasi nuo kitų kūrinių?
Atsakymas: Žmogus, skirtingai negu gyvūnai, gali atkurti ryšį, kuris nusidriekia virš mūsų kūnų.
Turiu dvi jėgas (norus): jaučiu savąjį Aš, savo gyvenimą, ir jaučiu poreikį surasti savo gyvenimo šaltinį – Kūrėją.
Žmogus savo fiziologija iš esmės niekuo nesiskiria nuo gyvūnų. Jis kilo iš gyvūninio lygmens.
Kažkada buvome beždžionėmis, po to išsivystėme ir tapome „šiuolaikinėmis beždžionėmis“. Viskas vyko vystantis mūsų „rešimot“. Apie tai daugiau galima pasiskaityti „Mokyme apie 10 sfirų“, 3 dalyje.
Jeigu ne duotas mums dvasinis noras – Kūrėjo dalis, pakelianti virš mūsų gyvenimo, niekuo nesiskirtume nuo gyvūnų.
Jeigu ši dalis manyje pabunda, aš tampu žmogumi, o visur kitur taip ir lieku „beždžione“.
Tiesa, tai „aukščiausios klasės beždžionė“, ji daug sudėtingesnė ir labiau pritaikyta atlikti būtent žmogiškąsias funkcijas – savo noru pasiekti Kūrėją .
Mūsų kūnas visgi protingesnis ir jautresnis, tačiau priedai prie gyvūninio laiptelio, kuriuos turi žmogus šiame pasaulyje, reikalingi tik tam, kad žmogus išsivystytų ir suprastų, ko trokšta jo siela.
Tavyje įžiebė dvasinį tašką, kuris visiškai nepriklauso kūnui. Šis taškas liks net jeigu pakeisime visas kūno dalis, ir jis nori judėti pirmyn!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų vystymosi lūžio taškas“

„Mano taškui reikia tik šviesos“

„Iš „skruzdėlyno“ – Kūrėjo sumanymo link“

Komentarų nėra

Kaip suklijuoti sudužusį indą

Viena siela

Kas yra tie sudužę norai-sielos?
Visi mes buvome suvienyti vienu ekranu. Bet atėjo šviesa, kuri kiekvienam leido suprasti, jog mes skiriamės vienas nuo kito. Mes visi atiduodame, bet kiekvienas savaip, nors visi linkstame viena kryptimi – Kūrėjo link.
Tarytum minia giminaičių, atėjusių maitinti vieno kūdikio: mama jam kiša košę, senelė nori pagirdyti pienu, o senelis sako, kad sveikiausia vaikui būtų duona.
Kiekvienas nori ką nors duoti kūdikiui, bet visi tarpusavyje ginčijasi.
Todėl norai sudūžta – ryšys tarp jų nutrūksta. O dingus juos jungiančiam ryšiui, pranyksta ir galimybė atiduoti Kūrėjui!
Tik supratę, kas sudužo, suvoksime, ką reikia ištaisyti. Suvoksime, kad sukurti žmogų (vidurio liniją) galima tik suvienijus tarpusavio ryšį praradusias sielos dalis.
Tampa aišku, jog suvienyti jas galima tik aplink  Kūdikį, kuris juos jungė.
Įsivaizduokite, kad visa šeima – mama, tėvas, senelė, senelis ir t.t. – pradeda nekęsti vienas kito, nes kiekvienas kūdikiui gėrio trokšta savaip ir atstumia likusius.
Kas galėtų suvienyti mus iš naujo? Tik meilė kūdikiui – kai kiekvienas pasiruošęs pakilti virš savojo egoizmo ir nulenkti galvą dėl jo.
Susivienyti galėsime tik tuomet, kai užsinorėsime pasiekti atidavimo Kūrėjui būseną. Tada mes suvienysime mus ir Jį – visus kartu, visus į vieną visumą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Sudaužyta tik tavo siela“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Kokie siūlai mus riša?“

Komentarų nėra

Piramidė

Egoizmo vystymasis

Klausimas: Kodėl reikia tiek daug laiko – 6000 metų, kad pasiektume galutinį išsitaisymą?
Atsakymas: Esmė ta, kad visas pasaulis sudarytas pagal piramidės principą. Piramidė skirstoma į šiuos lygmenis: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis.
Negyvasis lygmuo – mūsų Visata, sukurta maždaug prieš 15 milijardų metų. Žemės rutulys su augmenija – maždaug prieš 4 milijardus metų. Pirmieji gyvi organizmai atsirado maždaug prieš pusę milijardo metų.
Pirmasis žmogus – maždaug prieš 50 tūkstančių metų (priklausomai nuo to, ką laikysime žmogumi). Matote, kokiu santykiu tai išsidėsto?


Tai tinka ir žmogui, kuris vystosi pagal jame esančius lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.
Žmogaus vystymasis negyvajame lygmenyje, trukęs dešimtis tūkstančių metų, niekuo nesiskyrė nuo gyvūnų.
Vėliau sekė „augalinio“ lygmens vystymosi tarpsnis. Mes lig šiolei esame gyvūniniame vystymosi lygmenyje. O apskritai vystomės tik dėl augančio egoizmo.
Individualus, asmeninis egoizmas – tai jau gyvūno savybė.
Negyvajame lygmenyje visi buvome vienodi. Augaliniame lygmenyje pradeda skleistis egoizmas, bet tik bendroje masėje, kaip augaluose, kurie visi kartu atsisuka į saulę, kartu linksta nuo vėjo ar išsiskleidžia po lietaus.
Gyvūniniame lygmenyje žmogus, kaip ir visi gyvūnai, įgyja asmeninius egoistinius norus.
O kada žmogus pasiekia žmogiškąjį lygmenį? Tik 21 amžiuje, tik dabar! Tačiau kiek milijardų metų prireikė Visatos vystymuisi, o kiek žmogui!
Klausi: „Kenčiame jau 5 tūkstančius metų – kiek gi dar tai truks?“ Bet kodėl neklausi apie prabėgusius 15 milijardų metų? Tai tiesiog tavo siauras, subjektyvus žvilgsnis, kuris neaprėpia viso proceso.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kilti šviesos greičiu“

„Eskalatoriumi – Auktesniųjų pasaulių pakopomis“

„Diena kai sustojo Žemė“

Komentarų nėra

Klausk kabalisto – 18

Interviu, susitikimai, Klausimai ir atsakymai

Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

[media 1]
[media 2]

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -17“

„Klausk kabalisto – 16“

„Klausk kabalisto – 15“

Komentarų nėra

Norams atstumas neegzistuoja

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

Klausimas: Visame pasaulyje tūkstančiai žmonių kartu su mumis mokosi internetu arba stebi mokomąsias laidas per televiziją. Jie gali žiūrėti pamokas, nusipirkti knygų.
Tačiau ką daryti, jei šalia nėra grupės, prie kurios galėtum prisijungti, kad pasisemtum iš jos būtinų jėgų?
Atsakymas: Koks skirtumas, kur žmogus klauso pamoką – prieš televizijos ekraną ar salėje, kurioje aš vedu pamoką? Žmogus yra ten, kur  jo norai.
Greta savęs jaučiu tūkstančius žmonių iš visų žemės rutulio kampelių – jų norus. O kas nors gali sėdėti šalia manęs, bet aš jo nejausiu.
Nėra jokio skirtumo, kur yra žmogus. Galbūt kaip tik atstumas jam ir padeda.
Jaučiu, kad tie žmonės, kurie susirenka įvairiose planetos dalyse, suteikia didžiulę jėgą dalyvaudami pamokoje.
Juk kiekvieno žmogaus jėga, padauginta iš atstumo ir silpnumo, kurį jis junta, nes yra toli nuo kitų ir nejaučia tiesioginio jų poveikio – tai nepaprastai galinga jėga.
Kokiame pasaulio kampelyje bebūtų mūsų draugai, jie mums labai artimi.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pradedančiųjų klausimai – 8“

„Apie virtualų ryšį“

„Sąlygos tobulėjimui“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai