Pateikti Penktadienis, rugsėjo 4, 2009 dienos įrašai.


Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?

Realybės suvokimas

Klausimas: Kaip gi gali būti, kad mūsų pasaulyje, kuriame tikrovė yra tartum ir objektyvi, yra išoriniai objektai, kuriuos mes galime išmatuoti?
Atsakymas: Mes įpratome gyventi, suvokdami realybę negyvuoju noru mėgautis, ir taip pat sprendžiame apie dvasingumą – jog jis egzistuoja savarankiškai ir nepriklauso nuo mūsų vidinių pokyčių.
Taip vyksta tol, kol pradedame justi mūsų suvokimo reliatyvumą, pradedame suprasti, jog suvokimas priklauso nuo mūsų savybių.
Palaipsniui žmonija pradeda suprasti, jog visa pasaulio vizija priklauso nuo stebėtojo savybių. Kvantinės fizikos mokslininkai tvirtina, jog eksperimento rezultatai priklauso ir nuo stebėtojo. Tačiau mes neturime  priemonių išmatuoti minties poveikio materijai.
Trumpai tariant, viskas palaipsniui tampa nepagaunama… kol mes nuspręsime, jog visa tai  reliatyvu, reliatyvu žmogaus savybių atžvilgiu. Viskas priklauso ne nuo to, ar aš stebiu, ar nestebiu, galvoju, ar ne, o nuo to, kas šis galvojantis ir stebintis žmogus, kokios jo savybės.
Tada mes nuo įprasto mokslo, nepriklausančio nuo mokslininko savybių, pereiname prie tyrinėtojo, kuris pirmiausiai turi pasirūpinti savomis savybėmis, o tik po to – tirti materiją. Jis – jau kabalistas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visa visata – mūsų viduje (video įrašas)“

„Erdvė ir laikas subjektyvūs“

„Realybė už „sienos“

Komentarų nėra

Šventumas – tai panašumas į Kūrėją

Kūnas ir siela

Klausimas: Ką kabalistai laiko šventais žmonėmis? Ar kabaloje apskritai yra tokia sąvoka? Kaip galėtumėte paaiškinti tokį reiškinį, kaip netrūnijantys šventų žmonių palaikai? Panašių atvejų gausu įvairiose religijose. Ar įmanoma, kad šių žmonių sielos šiame gyvenime pasiekė visiško davimo ir meilės savybę ir todėl jie nemiršta, bet paprasčiausiai siela palieka kūną, o tai ir laikoma šventumu?
Atsakymas: Kūnas – gyvūnas, jis miršta ir susiskaido į sudedamąsias dalis. Siela niekaip nesusijusi su kūnu. Baal Sulamas yra sakęs: „Man visiškai nesvarbu, kur pakas maišą su mano kaulais“. Šventas žmogus yra tas, kuris šiame pasaulyje savo noru „pamilk artimą kaip save“ tampa panašus į Kūrėją. Kūno dalis galima pakeisti, kraują – perpilti, širdį, o greitai ir smegenis – persodinti. Netgi informacija kaupiama ne smegenyse, o lauke esančiame už jų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie sielą, gyvenimą ir mirtį“

„Ir niekas nesužinos, kur kapas mano…“

„Dvasia ir kūnas“

Komentarų nėra

Prakeikimas

Filmai, klipai, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: kabalistai aiškina, kad mes nejaučiame dvasinio pasaulio, nes tai atidavimo pasaulis. Mes neturime jam jutimo organo, o jaučiame tik tai, kas susiję su naudos mums gavimu. Ar galima tai pavadinti prakeikimu?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto — 14“

„Klausk kabalisto — 13“

„Klausk kabalisto — 12“

Komentarų nėra