Šventumas – tai panašumas į Kūrėją

Kūnas ir siela

Klausimas: Ką kabalistai laiko šventais žmonėmis? Ar kabaloje apskritai yra tokia sąvoka? Kaip galėtumėte paaiškinti tokį reiškinį, kaip netrūnijantys šventų žmonių palaikai? Panašių atvejų gausu įvairiose religijose. Ar įmanoma, kad šių žmonių sielos šiame gyvenime pasiekė visiško davimo ir meilės savybę ir todėl jie nemiršta, bet paprasčiausiai siela palieka kūną, o tai ir laikoma šventumu?
Atsakymas: Kūnas – gyvūnas, jis miršta ir susiskaido į sudedamąsias dalis. Siela niekaip nesusijusi su kūnu. Baal Sulamas yra sakęs: „Man visiškai nesvarbu, kur pakas maišą su mano kaulais“. Šventas žmogus yra tas, kuris šiame pasaulyje savo noru „pamilk artimą kaip save“ tampa panašus į Kūrėją. Kūno dalis galima pakeisti, kraują – perpilti, širdį, o greitai ir smegenis – persodinti. Netgi informacija kaupiama ne smegenyse, o lauke esančiame už jų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie sielą, gyvenimą ir mirtį“

„Ir niekas nesužinos, kur kapas mano…“

„Dvasia ir kūnas“

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>