Neseniai Madride susitikau su vienu korespondentu ir jis manęs paklausė: „Ar galite pasakyti kur dabar yra mano siela?“
Man buvo nemalonu jį nuvilti, tačiau teko pasakyti: „Kokia siela?! Apie ką jūs kalbate?“ Jis nesuprato, kaip žmogus gali gyventi be sielos?
Bet kodėl jo nestebina, kad karvė neturi sielos, o jis turi? Kirsdamas kepsnį jis neklausia, kur dingo karvės siela. O kuo jo kūnas skiriasi nuo karvės?
Siela – tai ryšys su Kūrėju, su Šviesa, jis įgyjamas priklausomai nuo panašumo į juos. Kada ji atsiranda? Už machsomo. Iki machsomo žmogus sielos neturi. Visi kiti mūsų norai, kol jie galutinai neištaisyti, nėra siela.
Kai žmogus gauna tašką širdyje ir jį vysto, tada jame atsiranda siela, kuri vadinasi „Žmogus“. O mano gyvūninis kūnas tai ne žmogus, jis reikalingas tik tam, kad jame užaugtų siela, o ji ir vadinsis manuoju „Aš“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur mūsų amžinoji siela?“

„Ar žmogus turi sielą? (video įrašas)“

Klausimas: Kaipgi mums pajausti objektyvią tikrovę?
Atsakymas: Mes tarsi matome objektyvią tikrovę, kuri lyg ir nepriklauso nuo mūsų suvokimo, gyvenimo ir mirties. Stebimą pasaulį suvokiame, kaip pastovų, egzistuojantį mūsų išorėje nepriklausomai nuo mūsų ir nepriklausomai nuo to, esame jame ar ne.
Mes sakome: praėjo 10 milijardų metų nuo „Didžiojo sprogimo“ (t. y. nuo tada, kai atsirado taškas, iš kurio išsivystė mūsų pasaulis, kai atsirado laikas, erdvė ir kt) iki tada, kai susikūrė Žemė ir ant jos atsirado žmogus. Mes kalbame „laiko ašimi“, kuri tarytum egzistavo dar prieš tai, kai žmogus pajautė laiką ir prakalbo apie jį.
Taip pat kalbame apie mūsų istoriją, jog buvo Senovės Babilonas, išėjimas iš Egipto ir visi atsitikę įvykiai. Ir šiandien žvelgdami į praeitį sakome, kad buvo Baal Sulamas, parašė mums knygas, kurias „šiandien“ skaitome. Netgi dabar kalbu apie tai, jog diena iš dienos vyksta istorinio vystymosi procesas.
Kol esu „negyvosios dvasinės būtybės“ lygyje, negaliu įsivaizduoti, kad visa tai egzistuoja tik mano kūno jutimo organuose.
Kol žmogus nejaučia dvasinio laiko, jis „prilipęs“ prie žemiško laiko ašies – ir taip jis kalbės, rašys, galvos. Dvasinis laikas (veiksmų nuoseklumas) prasideda, kai pajaučiame save Gamtos/Kūrėjo jėgų tinkle, kur viską nulemia tavo ir šio jėgų tinklo sąveikos dydis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Norite daugiau niekada neklysti?!“

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Realybė už sienos“