Pateikti Ketvirtadienis, rugsėjo 10, 2009 dienos įrašai.


09-09-10 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Įvadas į komentarus „Sulam“, p. 6)

Mes priklausome globaliai sistemai: kad ir ko imtumės, veiksmuose dalyvauja visi.

[media 2] [media 8]
[media 3] [media 1]

Trečia dalis (Įvadas į mokymą apie 10 sfirot, p.152)

Dvasinis pasaulis – tai ne stebuklingas miškas su pasakų personažais, o realybė, kuri pasireiškia manyje.

[media 6] [media 4]
[media 7] [media 5]
Komentarų nėra

09-09-10 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pasiruošimas pamokai

Žmogaus pradžia – taškas širdyje. Dėl jo žmogus tampa panašus į Kūrėją.

[media 6] [media 4]
[media 7] [media 5]

Pirma dalis (Baal Sulamo laiškas, 94 psl. „Išminties vaisiai“)

Dvasiniame 613 norų atsiveria ne pavieniui, bet viename komplekse.

[media 2] [media 8]
[media 3] [media 1]
Komentarų nėra

Vartotojas

Filmai, klipai, Krizė, globalizacija

Po tūkstantmečius trunkančio vystymosi žmogus turėtų turėti viską, bet galiausiai nebeturi nieko. Vadinasi, tai akligatvis. Antra vertus, gamta nieko nekuria be reikalo.
Jei praeiname šį kelią, reiškia, jis būtinas. Kyla klausimas: kam reikalingas etapas, prieš kurį dabar stovime?
Iki šios dienos viską darėme tik tam, kad patenkintume, pripildytume, apsaugotume savo kūną, savo žemiškąjį gyvenimą, suteiktume jam daugiau komforto, saugumo, grožio, kad būtume aukščiau kitų ar lygūs su kitais…
Dabar žmogus priartėjo prie būsenos, kai šiame gyvenime nebejaučia prasmės. Prasmė – kažkur aukščiau.
Gamta gena mus link ribos, už kurios pajusime tarpusavio ryšį, pasijusime tarsi viename kūne, tarsi visi drauge būtume už savo kūno ribų. Be jokių žodžių.
Mano mintys – tavo mintys, mano širdis – tavo širdis. Kad visų žmonių ir norai,  ir protas susilietų: visi norai – lyg vienas noras, visos mintys – lyg viena mintis.

Komentarų nėra

Po 230 metų…

Realybės suvokimas

Klausimas: Kabalos mokslas tvirtina, kad iki šio pasaulio pabaigos liko 230 metų. Ar kūdikiai po 231 metų gims jau būsimame pasaulyje?
Atsakymas: Apie laiką mes galvojame mūsų realybės ribose ir nesuprantame, kad keisdamas savo savybes, žmogus keičia tikrovę. Juk realybė – tai, ką jaučiu savo viduje. Pakeičiau savo vidines savybes – ir matau kitą pasaulio vaizdą.
Tarsi sėdėtum priešais kompiuterio ekraną. Spaudi klavišus – ir keiti vaizdą ekrane. Ir gyveni skirtinguose vaizduose, peršoki iš vieno filmo į kitą.
Tai apie kokius 230 metų, apie kokius gimusius ar negimusius kūdikius kalbama, jei patenki į kitą išmatavimą ir staiga pajunti, kad viskas, ką suvokei anksčiau – visi šie kūnai, moterys, vaikai, šis pasaulis, tu pats, kuris valgo ir geria, – neegzistuoja.
Staiga supranti, kad tai buvo tik vaizdas ekrane, o iš tikrųjų už visų šių pavidalų tėra dvi jėgos – noras mėgautis ir noras duoti, kurios ir piešė tau tokią realybę. Pati savaime realybė, kurią jauti dabar, –neegzistuoja. Ji – tik tavo ekrane.
Ką reiškia „gimdyti vaikus“, „statyti namus“, „gyventi šiame pasaulyje“? Tai dviejų jėgų, kuriančių tau tokį vaizdą, sąveika – nieko daugiau! Ir nebūtina laukti 230 metų, kad pajustum, kaip šie vaizdai keičia vienas kitą.
Kas tai reiškia – gyvenu šiame pasaulyje? Mano kūnas gyvena? Aš egzistuoju savo nore mėgautis – tol, kol baigiu išsitaisyti, kol įgyju visaapimantį norą duoti.
Aš kylu iš paties žemiausiojo taško – iš šio pasaulio, kol pasieksiu viršutinį tašką, susiliesiu su Kūrėju. Ir tada, pačioje vyksmo pabaigoje, bus ištaisyta „akmeninė širdis“ (lev a-even).
O kas vyksta po ištaisymo? Keičiasi vaizdas, keičiasi viskas – savybės, sąmonė, suvokimas. Vos pradėjęs kilti, pradedi suvokti, kad šis pasaulis tėra tai, kas jauti savyje. Pojūtis ima keistis, ir staiga vietoj jo pajunti kažką kita – labiau vidinį.
Viskas atsispindi tavo norų viduje. Todėl parašyta: „Mačiau atvirkščią pasaulį“. O po 230 metų nebeliks nieko, kas įsivaizduotų tokį pasaulį, kokį mes jaučiame dabar.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mačiau kitokį pasaulį“

„Paslėptį paversti atskleidimu“

„Buvome tarsi sapne“

Komentarų nėra