Prisipažinsiu jums atvirai, net nemaniau, jog tai įmanoma. Nemaniau, kad kas nors kada nors imsis tokio titaniško darbo.
Ir staiga atsiranda Arkadijus Duchinas ( labai žymus Izraelio menininkas – vert. past.) – puikus muzikantas, dainininkas, labai man artimas žmogus. Iš rytinių pamokų jis atrenka, jo nuomone, pačius ryškiausius momentus ir rašo dainą. Ir ne vieną.
Mūsų pamokos vyksta kasdien ir jis kasdien rašo dainas. Ir dar kokias! Jose viskas išsaugota, visa prasmė, visa energija, visas pamokos dvasinis užtaisas.
Arkadijaus dėka atsirado visiškai naujas kabalos platinimo stilius: jausmingas, emocionalus, tikslus.
Nepaisant to, kad jis dainuoja hebrajų kalba, su malonumu jo dainas talpinsiu ir lietuviškame dienoraštyje, nes esu tikras, kad jas supras visi.

Antra dalis (Mokymas apie 10 sfirot, 1 d., „Vidinė žiūra“, 9 sk.)

Trečia dalis (BS straipsnis „Įvadas į knygą „Išmintingojo lūpomis“)

Pasiruošimas pamokai

Pirma dalis (18 straipsnis, knyga „Šamati“)

Klausimas: Gerai ar blogai fantazuoti siekiant dvasingumo?
Atsakymas: jeigu žmogus mokosi tik iš Baal Sulamo knygų ir stengiasi pamiršti ankstesnius paklydimus ir stereotipus, tai pamažu atsikratys visų fantazijų.
Reikia pradėti jausti naują realybę, o tai ne fantazija! Kaip dabar jaučiame šį pasaulį, taip turime pajausti ir pasaulį, kurio šiandien dar nejaučiame, o ne išgalvoti jį sau!
Dabar nejauti dvasinio pasaulio. Tau apie jį pasakoja, tačiau tu negali jo įžiūrėti, tu lauki ir veržiesi jo link, atlieki įvairius veiksmus ir pratimus, kad tik jį pajaustum. Labai stengdamasis, treniruodamasis žmogus pajaučia dvasinį pasaulį, nors anksčiau neturėjo tam jokių gabumų.
Taip būna visuose šio pasaulio užsiėmimuose: jeigu kuo nors rimtai užsiimu, pradedu tai jausti ir suprasti. Iš kur tai? Mes tiesiog pamirštame, kad esame vienoje bendroje sistemoje, kur visi tarpusavyje susiję.
Todėl, jeigu aš, pavyzdžiui, visai nejausdamas ir nesuprasdamas augalų, užsiimsiu sodininkyste ir imsiu rūpintis gėlėmis, palengva jas pajausiu, susidarysiu apie jas įspūdį, – tarp mūsų užsimegs ryšys.
Kaip jis atsiras? Esmė ta, kad mes jau nuo pat pradžių esame susiję su visomis realybės dalimis. Ir dabar šiais pratimais tik pažadinu jau egzistuojantį ryšį – nesukuriu nieko naujo. Kadangi iš visų jėgų stengiausi ir norėjau – sistema man tapo aiški.
Tas pats ir su dvasiniu pasauliu! Mes jau esame Begalybės pasaulyje. O kadangi stengiamės, studijuojame Aukštesnįjį pasaulį, mėginame tai daryti kartu su kitais – atskleidžiame šią sistemą. Atskleidžiame tai, kas jau yra! Nėra nieko, apie ką būtų galima paklausti: „Iš kur tai atsirado?“, „Ar gi tai ne fantazija?“. Tai ne fantazija! Man tik reikia treniruotis, kad tapčiau jautrus tam, kas jau egzistuoja.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Realybė už „sienos“

„Buvome tarsi sapne“

„Dvasingumas – integrali sistema“

Visuomenė aprūpina žmogų dirbtiniais elgesio modeliais, taip žaisdama su jo ego. Ji neklausia, ar žmogus nori  jais vadovautis.
Priklausomai nuo to, kurioje žemės vietoje jis gimė – tokios ir vertybės jam diegiamos nuo vaikystės, auklėjant, kokiu žmogumi reikia tapti.
Jis tai įsisavina ir, norėdamas to arba ne, seka jomis visą gyvenimą. Visuomenė dar prideda pažadų apie atlygį būsimajame gyvenime, taip dar labiau išnaudodama žmogų. Jokios pasirinkimo laisvės nėra.
Bet prabudus „taškui širdyje“, nusivylęs savo praėjusiu gyvenimu, žmogus vėl pradeda gyventi tarsi „nuo tuščio lapo“.
Visos ankstesnės vertybės griūva, dingdamos iš horizonto ir prarasdamos bet kokią svarbą. Ankstesni elgesio modeliai nebegalioja, nes nebegali žmogaus nei paskatinti, nei nubausti.
Išlieka tik tai, kas elgsenoje būtiniausia, be ko neįmanoma išgyventi.
Jei žmogus religingas, tai abejonių sukelia ir pažadai apie būsimą gyvenimą. Tuomet aplinkybės atveda jį į grupę, prie kabalistinių knygų, – ir  jis turi pasirinkti, ar nori priklausyti šiai visuomenei, šiam keliui.
Žmogaus laisvė ne kelio pasirinkime, o judėjimo greityje. Nuo to, kiek pastangų jis įdės, priklausys, kokiu greičiu bus įsisavinami pavyzdžiai, nauji elgesio modeliai, naujos vertybės.
Galima pasirinkti tik savo pastangų įsilieti į bendrą procesą intensyvumą – greičiau ar lėčiau judėti pirmyn. Tik čia jam suteikta laisvė – greičiau įsisavinti naujus pavyzdžius ir modelius, pateikiamus naujos visuomenės.
Nors laisvė tik tų naujų pavyzdžių perėmimo greityje, vis dėlto tai laisvė. Ir ji aukščiau už egoistinį norą mėgautis. Taip žmogus savyje pradeda formuoti „Žmogų“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Laikas išsiristi iš kiaušinio į laisvę“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

„Kur slepiasi mūsų pasirinkimo laisvė?“