Netgi tada, kai kabalistas pasiekia aukštumas, jam labai naudinga studijuoti kitų kabalistų knygas. Taip jis realybę gali pamatyti kitomis akimis, nes kiekvienas pasaulį mato pro savo suvokimo prizmę.
Pažinęs, kaip kitas suvokia dvasinę realybę, pradedi matyti ją per kiekvieną išsitaisiusią sielą ir taip greičiau prisijungi prie bendros sielos.
Pradžioje aš – tik taškas rato viduryje. Ištaisiau save, sukūriau ryšį su Begalybe – tarsi liniją iš rato centro link Šviesos, supančios jį.
Susijungiau su likusiomis sielomis – praplėčiau šią liniją per visą ratą. Dabar visa rato plokštuma –  mano ištaisytas noras. Susijungdamas su kitomis sielomis, visiškai ištaisiau save.
Tačiau to nepakanka. Juk mano ratas – dar plokščias. Tokių ratų – ištaisytų sielų – yra ir daugiau. Kai visi šie ratai susijungs, jie sudarys sferą su vienu centru. Vadinasi, turiu pajusti kiekvienos sielos išsitaisymą per visų jų  matymo taškus.
Kodėl? Todėl, kad Kūrėjas žiūri iš viršaus į kiekvieną sielą ir skatina ją veikti. Ir aš turiu pasiekti tokį lygį. Tam turiu „įsivilkti“ į kiekvieną žmogų ir pamatyti jo išsitaisymą iš jo paties matymo taško – jo sielos.
Tik tada savo savybėmis tampu panašus į Aukštesniąją jėgą. Nepakanka ištaisyti savo plokštumą. Turiu ištaisyti plokštumą po plokštumos, ratą po rato – kol jie susilies į sferą.
Tai būtina. Tik taip tapsime panašūs į Kūrėją. Kai kiekvienas susijungs su kitais ir matys jų akimis.
Po to visos atskiros sferos turės susijungti į dar pilnesnę, „apskritą“, tobulą dimensiją. Ir tada dings visi pavieniai skirtumai. Bet šis etapas jau aukščiau mūsų išsitaisymų…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Susilieti su Kūrėju“

„Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis“

„Žmogus ir Kūrėjas“

Jūs neklausiate, kodėl mums prireikė milijardus metų vystytis, kad pradėtume kilti atgal iš apačios į viršų?
Mes turime milžinišką, tačiau paslėptą nuo mūsų norą. Jis susijęs su visais pasauliais. Mes privalome tobulėti, ir mano pasikeitimas veikia visą šį begalinį norą – visą kūriniją.
Savo ruožtu pokyčiai šiame begaliniame nore veikia mane ir sukelia manyje mažyčius pokyčius – tiek, kiek galiu ištverti.
Mes įsiliejame į didžiulį darbą, kuris paslėptas nuo mūsų. Kaip kūdikis, kuris kasdien vystosi tokiu tempu, kaip niekada nebesivystys per visą savo gyvenimą.
Kokie milžiniški pokyčiai vyksta kiekvieną pirmųjų jo metų mėnesį – palyginus su tuo, kaip jis keisis būdamas penkerių, dešimties ar dvidešimties metų.
Taip pat veržliai keičiamės ir mes – tik tai paslėpta nuo mūsų! Todėl šis periodas ir vadinasi „paslėptuoju“, nes mes patys nesuvokiame to didžiulio darbo, kurį atliekame. Kaip naujagimis, kuris stengiasi, bet nesupranta, ką daro.
Nesuprantame ir mes. O tuo metu mumyse vyksta didžiulis perversmas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paslėptį paversti atskleidimu“

„Eskalatoriumi – Aukštesniųjų pasaulių pakopomis“

„Aukštesnysis ir žemesnysis“

Antra dalis (Įvadas į „Sulam “ komentarus)

Trečia dalis (Įvadas į mokymą apie 10 sfirot, p. 156)

Pasiruošimas pamokai

Pirma dalis (BS laiškas, p.85, „Išminties vaisiai“)