Kančios stumia žmogų į aukštesnį matavimą, skatina pabusti iš šio liguisto, iškreipto sapno, kur jis jaučiasi egzistuojantis suskirstytoje į dalis tikrovėje.
Žmogus žvelgia atgal ir supranta, jog darydamas bloga kitiems, jis tik kenkė pats sau. O kad jis būtų žinojęs! Dabar jis jau žino.
Žmogus žiūri atgal ir mato, jog tos tikrovės dalys, kurios atrodė jam svetimos, ir jis galvojo tik apie tai, kaip jas išnaudoti, iš tiesų yra jam artimos ir svarbesnės negu ta dalis, kurią jis laikė savimi.
Dabar jis mato, kad ta dalis, kurią jis suvokė kaip savąjį „aš“, iš tiesų visai nesvarbi. Juk troškimo jėga, atsiskleidžianti išorinėse dalyse, daug kartų didesnė, ir dabar šios dalys tampa jam pačios svarbiausios.
Jis mato, kokia apgaulė visa tai buvo – jis tiesiog talžė pats save, kenkė pats sau tuo, jog nekentė ir siekė išnaudoti visus jį supančius! Kokia skaudi klaida tai buvo…
Šie atradimai padeda žmogui judėti pirmyn, kol pasieks visišką harmoniją su visu, atsiskleidžiančiu priešais jį pasauliu, kurį žmogus tapatina su pačiu savimi.
Sužinojęs, jog priklauso visam šiam pasauliui, o visas pasaulis priklauso jam, tuo pačiu atskleidžia Aukštesniąją jėgą, užpildančią visą šią erdvę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Laikas išsiristi iš kiaušinio į laisvę“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Žaisliukas žmonijai“

Jeigu žmogus ima tiesiogiai dirbti su savo noru mėgautis, stengdamasis nuslopinti jį arba, atvirkščiai, išauginti – visa tai vyksta šiame pasaulyje.
Yra daugybė žmonių, pasiruošusių užgniaužti savo troškimus dėl ko nors svarbesnio, pavyzdžiui, norėdami sulieknėti, rūpindamiesi sveikata arba siekdami pergalių sporte.
Tada didesnis egoistinis noras užvaldo mažesniuosius, ir viskas priklauso nuo sprendimo – pirmenybę teikiu tam, kas man svarbiau.
Visuomenė ir reklama gali mums įteigti tokias dirbtinas vertybes, kurios privers mus veikti nepaisant mūsų natūralių egoistinių norų mėgautis šiuo gyvenimu.
Juk užsitarnauti visuomenės pritarimą – pats stipriausias žmogaus troškimas, kuris kyla iš sielų tarpusavio ryšio.
Stebime žmones, kurie patys ar visuomenės veikiami augina savo egoistinius norus: veržiasi užkariauti turtus, valdžią, įgyti garbę, jie neriboja savęs, priešingai – stengiasi užsipildyti tiesiogine forma.
Abu būdai yra egoistiniai ir priimtini mūsų pasaulyje. Netgi mūsų vadinamasis „gailestingumas“ yra dėl naudos sau, o veiksmai, primenantys altruistinius, irgi tik paslėptas gavimas.
Jeigu žmogus nori pakilti į tikrojo davimo pakopą, jam būtina kažkaip įsitikinti, kad neapgaudinėja savęs, kad nelieka su tuo pačiu egoizmu.
Todėl jį atveda į aplinką, kurios tikslas – įgyti davimo savybę ir susijungti tarpusavyje, idant atskleistų Kūrėją ir susijungtų su juo.
O tam būtina Šviesa! Juk darbą prieš egoizmą turi atlikti šalutinė jėga, Šviesos jėga.
Tada aš nesirenku, kuris noras man svarbesnis: skaniai pavalgyti ar sulieknėti, o priimu sprendimą, kad mano egoizmas apskritai nieko negaus, o apdovanojimu man bus – davimo savybės įgijimas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

„Kilti šviesos greičiu“

Antra dalis (Įvadas į „Sulam “ komentarus, 18 d.; Kabala studentams 688 p. )

Trečia dalis („Iš nugaros ir iš priekio tu apglėbi mane“ )

Pasiruošimas pamokai

Pirma dalis (Dargot Sulam, 886 straipsnis)