Jeigu žmogus ima tiesiogiai dirbti su savo noru mėgautis, stengdamasis nuslopinti jį arba, atvirkščiai, išauginti – visa tai vyksta šiame pasaulyje.
Yra daugybė žmonių, pasiruošusių užgniaužti savo troškimus dėl ko nors svarbesnio, pavyzdžiui, norėdami sulieknėti, rūpindamiesi sveikata arba siekdami pergalių sporte.
Tada didesnis egoistinis noras užvaldo mažesniuosius, ir viskas priklauso nuo sprendimo – pirmenybę teikiu tam, kas man svarbiau.
Visuomenė ir reklama gali mums įteigti tokias dirbtinas vertybes, kurios privers mus veikti nepaisant mūsų natūralių egoistinių norų mėgautis šiuo gyvenimu.
Juk užsitarnauti visuomenės pritarimą – pats stipriausias žmogaus troškimas, kuris kyla iš sielų tarpusavio ryšio.
Stebime žmones, kurie patys ar visuomenės veikiami augina savo egoistinius norus: veržiasi užkariauti turtus, valdžią, įgyti garbę, jie neriboja savęs, priešingai – stengiasi užsipildyti tiesiogine forma.
Abu būdai yra egoistiniai ir priimtini mūsų pasaulyje. Netgi mūsų vadinamasis „gailestingumas“ yra dėl naudos sau, o veiksmai, primenantys altruistinius, irgi tik paslėptas gavimas.
Jeigu žmogus nori pakilti į tikrojo davimo pakopą, jam būtina kažkaip įsitikinti, kad neapgaudinėja savęs, kad nelieka su tuo pačiu egoizmu.
Todėl jį atveda į aplinką, kurios tikslas – įgyti davimo savybę ir susijungti tarpusavyje, idant atskleistų Kūrėją ir susijungtų su juo.
O tam būtina Šviesa! Juk darbą prieš egoizmą turi atlikti šalutinė jėga, Šviesos jėga.
Tada aš nesirenku, kuris noras man svarbesnis: skaniai pavalgyti ar sulieknėti, o priimu sprendimą, kad mano egoizmas apskritai nieko negaus, o apdovanojimu man bus – davimo savybės įgijimas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

„Kilti šviesos greičiu“