Tyrinėdami gamtą pastebime, jog visa materija susideda iš elementariųjų dalelių ir energijos. Vis giliau prasiskverbdami į materiją nuo dalelių pereiname prie bangų, tai yra, prie jėgų.
O toliau materija visiškai išnyksta – ir pasilieka jėga, kurioje slypi Šviesa.
Šios jėgos, kad galėtume jas atpažinti, įgauna negyvosios materijos, augalų, gyvūnų ar žmogaus formas – bet visa tai tik jėgos.
Kaip vaizdą televizoriaus ekrane sukuria elektromagnetinės jėgos, taip jėgos piešia mums tikrovės paveikslą, leisdamos pajausti pasaulį ir save.
Bet giliau prasiskverbę į mikropasaulį nepamatysime net ir bangų. Viskas išnyksta – it baltas popieriaus lapas, kurio nepalietė pieštukas.
Taip tirdami savo tikrovę imsime stebėti nebe  materialius objektus, o  atomus, bangas ir…tuštumas.
Tyrinėdami materiją grįžtame prie jos atsiradimo priežasties – Šviesos. O kad pajaustų ir ištirtų ją, patys tyrinėtojai privalo pasikeisti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Norite daugiau niekada neklysti?“

„Tikrovės suvokimo“ mokymas“

Klausimas: Kodėl daugelis kabalistų degindavo savo rankraščius?
Atsakymas: Kabalistai mano, kad kartais norint atskleisti tai, kad paslėpta, pakanka tai vien užrašyti ar ištarti.
Net jeigu kabalistas tik galvoja – irgi gana. Juk jis savo mintimis bei norais taiso kūriniją.
Ir todėl kabalistams nebuvo gaila sudeginti tekstus juos parašius. Kabalistai rankraščius palieka tik tada, jei karta sugebės teisingai juos panaudoti.
Todėl daugelis kabalistų sunaikindavo savo knygas ir rankraščius, įskaitant, Baal Sulamą. Kai kurie didūs kabalistai per visą savo gyvenimą neparašė nė žodžio, pavyzdžiui, Baal Šem Tov.
Be to, kabalistai iš karto mato sielose atlikto taisymo rezultatą.
Tuo tarpu, jei kažkas daro gera artimui materialiame pasaulyje, tai šitai galiausiai virsta blogiu.
Juk kai žmogus pats kažko neištaiso, o mes atliekame tai už jį, tai tartum apvagiame jį. Mes tarsi einame prieš Kūrėją.
Kūrėjas tyčia gadina žmogui gyvenimą, kad priverstų jį ištaisyti požiūrį į jį supančiuosius.
O jeigu užuot sprendę šias problemas teisingu tarpusavio ryšiu, žmonės bando tai kompensuoti materialia labdara, pasaulis ritasi į dar sunkesnes nei ankstesniosios būsenas.
Todėl kabalistai savo dvasiniu darbu iš tikrųjų atlieka didžiulius ištaisymus, o visi kiti veiksmai sukelia priešingą efektą. Ir mes šitai dar atskleisime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Stengeisi – ir radai“

„Didžiųjų kabalistų paveldas“

„Kabalos kalba“

Antra dalis (BS straipsnis „Įvadas į knygą „Išmintingojo lūpomis“)

Pasiruošimas pamokai

Pirma dalis („Šamati“, 58 straipsnis)