Artimiausiu metu pasaulis nusiris į tokią būseną, kad žmonės panorės suprasti, kaip galima gyventi kitaip. Netgi ne dėl sunkių materialinių sąlygų, o dėl to, kad sunku dvasioje.
O kol kas pasaulyje triumfuoja pinigai ir niekas kitas. Tačiau greitai tai baigsis, ir žmogus pajus, kad pinigai daugiau nepripildo, jog jam tiesiog blogai, nepriklausomai nuo visų gyvenimo gėrybių.
Ir dabar jam blogai, bet kol kas dar pavyksta užsižaisti, užmerkti akis prieš tikrai rimtus dalykus ir vaikytis laikinų tikslų, kuriuos jis įsivaizduoja kaip malonumus – pinigus, valdžią, garbę.
O jei ne, tai ką gi jam veikti šiame gyvenime? Mes žiūrime vieni į kitus ir nesusimąstydami darome tą patį, ką ir visi. Jeigu aš panašus į aplinkinius – jaučiuosi gerai.
Todėl žmogus išsirenka kažkokį bendrai priimtiną tikslą ir bėga jo link, bandydamas pasislėpti nuo tuštumos.
Apsauginė organizmo jėga verčia jį ieškoti tikslo, kuriuo jis bus užimtas amžinai, „žinos, dėl ko gyvena“, galva bus užimta – kitaip jis liks be atramos gyvenime it pasimetęs vaikas.
Juk darosi baisu nuo šių amžinųjų klausimų : dėl ko aš gyvenu, kas vyksta su mano gyvenimu?
Anksčiau ar vėliau žmogaus noras išaugs, ir jis negalės fanatiškai nuo ryto iki vakaro galvoti tik apie žemiškus dalykus. Jis staiga supras, jog šios lenktynės buvo specialiai paruoštos, kad atitrauktų jį nuo to, kas svarbiausia.
Kažkada jam pavykdavo, užmerkus akis, bėgti kartu su visais – bet daugiau jėgų nebėra. Visi bėga toliau, o jis pasitraukė iš takelio – jo tai daugiau nebetraukia, jis nebejaučia prasmės.
Juk noras tampa toks gilus, kad jo nebeįmanoma užpildyti žemiškais tikslais:
a)kūniškais: maistas, seksas, pastogė/šeima.
b)socialiniais: turtas, valdžia, garbė, žinios.
Ir žmogus leidžias ieškoti aukštesniojo tikslo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas gi ten slepiasi manyje?!“

„Tikroji krizė – ateityje“

„Žmogaus klausimas „Kokia gyvenimo prasmė?“