Klausimas: Šiandien jau nebereikia važiuoti į kabalos pamokas, lietui lyjant, pakanka įjungti televizorių. Ar kiekvienas žmogus, žiūrintis mūsų televizijos kanalą, turi valios laisvę?
Atsakymas: Valios laisvė priklauso ne nuo ryšių kanalo, o nuo žmogaus taško širdyje.
Jeigu jis pribrendo, tai jo valios laisvė bus ieškoti tokios aplinkos, kuri padėtų pritraukti supančią Šviesą – šviesą, grąžinančią prie Šaltinio.
Jausmas, jog toks ryšys su aplinka būtinas, ir vadinamas valios laisve.
Tai pajusti žmogus gali ir po kelerių metų dalyvavimo mūsų pamokose.
Palaipsniui jis įsisąmonina, jog protu dvasingumo nepasieksi, jog terminų, veiksmų ir pasaulių sandaros žinojimas neatskleidžia Aukštesniojo pasaulio. Tiesiog turi praeiti kažkiek laiko, kol jis tai suvokia.
Mačiau daug žmonių, kurie metų metus studijuoja kabalos mokslą protu, siekdami kiek galima daugiau sužinoti, gaudami iš to didelį malonumą,  –  tačiau vis dar nejaučia poreikio suvokti šio mokslo jutimais.
O po to, jau pajutę tokį poreikį, jie dar nesuvokia, kad pasiekti dvasingumą – reiškia įgauti atidavimo savybę, kad suvokimas ir atidavimo savybė – tai vienas ir tas pats.
Kartais praeina metai, kol jie supranta, kad ryšys su grupės, į kurią Kūrėjas jį atvedė, draugų norais,  ir yra priemonė, padėsianti atskleisti atidavimo savybę.
Laikas nepraeina veltui, – tuo metu žmoguje, veikiant Šviesai, nuolat vyksta pokyčiai, ir jis palaipsniui supranta, kad svarbiausia –  įgauti atidavimo savybę.
Valios laisvė prasideda tada, kai žmogus supranta, jog ryšys su visomis likusiomis sielomis, su jų taškais širdyje, reikalingas tam, kad pasiektum atidavimo savybę. Nes tai ir yra dvasingumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur mūsų laisvė?“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

„Valios laisvė“