Klausimas: Nesuprantu jūsų pamokų. Kaip jas pajusti savo širdyje?
Atsakymas: Atskleisiu tau paslaptį: jų niekas nesupranta. Bet klausosi. Klausosi ir nesupranta, vėl klausosi ir vėl nesupranta, dar ir dar.
Tačiau žmoguje palaipsniui vystosi protas, atsiskleidžia jausmai – ir jis pradeda suvokti, jausti.
Kūdikiai iš pradžių irgi nieko nesupranta. Tačiau kasdien auga, pradeda vaikščioti, kalbėti, o tada, žiūrėk,  tampa kaip tu ar net vyresniu.
Žmogus niekada šiandien nesupranta to, ką sužinos rytoj.
Jis gyvena, auga, klausosi – ir po truputį jame veriasi galimybė pajusti ir suprasti daugiau, širdyje išsiskleidžia jausmų gama, o galvoje – daugybė idėjų.
Taip jo pasaulis vis auga ir didėja.
Mūsų pasaulis turi ribas, ir mes norime nusigauti už jų. Stovėdami ant ribos, veržiamės iš savo „burbulo“ lauk.
Kad išsilaisvintume, turime daug klausyti ir stengtis pajusti, turime sukaupti didelį vidinį spaudimą, nukreiptą į nematomą pertvarą.
Mes nuolat ją spausim, kol ji susprogs. Tada  pagaliau išsiveršime į didžiulį išorinį pasaulį.
Mažas nukrypimas suaugusiesiems: mūsų gyvenimas šiame pasaulyje taip pat prasideda nuo vyriškos sėklos (mažytės atidavimo savybės) prasiskverbimo į moteriškąją sferą (gavimo savybę), – ir joje pradeda vystytis gyvybė.
Šiandien turime išeiti iš  to „burbulo“, kuris išsipūtė mums vystantis. Atėjo laikas grįžti paviršiun.

Vaikų klausimai – suaugusiųjų pavydui (1)