Klausimas: Kodėl priesakai siejami su kūno ištaisymu?
Atsakymas: Aišku, kad mes netaisome savo rankų ar kojų. Kalbama apie „objekto kūną“ – sielą, t.y. apie norą, arba apie sielos dalis – kai kuriuos norus.
Sielos norai nuo mūsų norų skiriasi tuo, kad jie susiformavo Kūrėjo kryptimi – kai save siekiame panaudoti atidavimui ir Kūrėjo pripildymui. Fizinis kūnas su tuo neturi nieko bendra.
Mes galime persodinti arba amputuoti žmogaus organą, perpilti kraują (tarp kitko, ligoninėje niekas netikrina donorų,  kokie jie „teisuoliai“, todėl lengvai galime gauti kokio nors nusidėjėlio kraują ar kūno dalis…) – būtent dėl painiavos tarp sąvokų „dvasinis“ ir „fizinis kūnas“ ir gimė visa ta mistika, baisios pasakos ir religiniai siaubo siužetai!
Taigi, kalbėdami apie priesakus, turime omenyje norų, o ne gyvūninio kūno ištaisymą. Kūnai, kuriuose mes gyvuojame, reikalingi tik tam, kad galėtume egzistuoti kūniškai, o kai tarp mūsų norų atsiras sielos užuomazga – noras atskleisti Kūrėją, sugebėtume šią sielą išvystyti iki Kūrėjo lygio.
Kaip matome, tradicijos ir religija su sielos ištaisymu neturi nieko bendra. Tegul viso pasaulio žmonės išlaiko savo tradicijas, tačiau drauge ištaiso savo norus taip, kad pamiltų artimą kaip patį save. Fizinis kūnas šiuo atveju nepasikeis.
Mechaniniuose veiksmuose nėra nieko dvasingo. Puiku, jeigu jie nuramina, jei sukuria patogų gyvenimo formatą.
Tačiau neapsigauk, manydamas, kad šiais veiksmais ištaisai sielą ir nusipelnai „būsimojo pasaulio“.
Juk būsimasis pasaulis – tai Kūrėjo atskleidimas. Jeigu neparuošei tam sielos, neturi kur Jo atskleisti nei prieš, nei po gyvūninio kūno mirties.
Laikas nutraukti skraistę nuo žmonijos akių – žmonės turėtų suprastų, jog visame mūsų žemiškajame gyvenime tėra vienas dvasinis taškas, „taškas širdyje“, įėjimo į dvasinį pasaulį taškas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Svarbiausia – sielos ištaisymas“

„613 priesakų – tai 613 jūsų norų!“

„Šventumas – tai panašumas į Kūrėją“