Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jau keletą metų studijuoju kabalą ir dalyvauju platinime.
Aš kenčiu nuo vilkligės – ligos, kuri pažeidžia jungiamuosius audinius. Gydausi nuo šios ligos, tačiau organizmas nusilpęs, ir bet koks stresas sukelia pablogėjimą.
Paskutiniu metu mane tiesiog persekioja nelaimingi atsitikimai, dėl kurių ne kartą išsinarinau  petį. Gydytojai sako, kad reikalinga operacija.
Ar visa, kas vyksta su manim, sukėlė mano fizinės būklės susilpnėjimas, o gal Jūs manote, kad Kūrėjas tuo nori kažką man pasakyti?
Atsakymas: Reiktų tiesiog pasitarti su keliais gydytojais ir daryti tai, ką jie patars.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jei aš sunkiai susirgau ir virš mano gyvenimo pakibo grėsmė, ar turėčiau apie tai pranešti bičiuliams, ar geriau situaciją išnaudoti kaip trampliną išsitaisyti, susivienyti ir taip įkvėpti grupę?
Atsakymas: Reiktų visiems pranešti, kad visi už jus melstųsi, kadangi visi esate viena siela.

Kasdienės pamokos fragmentas:

https://www.youtube.com/watch?v=xmqOU4jan14

Visa pamoka:

09-11-25 d. rytinė pamoka (1 dalis)

09-11-25 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Klausimas: Manau, dauguma žmonių nemąsto apie kūną ir sielą, apie tai, kas jie tokie…
Atsakymas: Taip nėra. Visi galvoja: „Aš numirsiu, bet mano siela gyvens“. Visi nesąmoningai jaudinasi dėl savo amžinumo, kiekvieno mintyse slypi klausimas: „O kas bus su mano siela?“
Žmogus negalvoja esąs tik gyvūninis kūnas. Net pats primityviausias materialistas, nepriklausomai nuo savo įsitikinimų, nesąmoningai tiki esąs amžinas.
Tai slypi jo prade, jo materijoje – pačiame nore, kurio žmogus nevaldo, nes jį sukūrė Šviesa – Kūrėjas.
Kadangi mūsų noras mėgautis susideda iš penkių sluoksnių, o jo viduje glūdi ryšys su dvasiniu pasauliu, su Kūrėju, kiekviename mūsų kaip sudužimo pasekmė slypi ryšys su dvasingumu.
Kiekvienas žmogus, net nesuvokdamas to, savo vidiniais pojūčiais ir santykiu su gyvenimu jaučiasi esąs amžinas ir netiki, kad jo gyvenimas baigiasi kartu su mirtimi. Kitaip žmogus tiesiog neturėtų jėgų gyventi.
Galit sakyti, esą žmogus perduoda estafetę vaikams ir taip tęsia save juose, aukoja savo gyvenimą tėvynei arba visuomenei, – bet taip nėra.
Jeigu žmogus tikrai žinotų, jog su šiuo gyvenimu viskas pasibaigs, o mūsų Žemės rutulys po kažkiek laiko baigs savo egzistavimą, ir drauge su juo mes visi, – jis neturėtų jėgų gyventi.
Mes jau sukurti su tuo nesąmoningu pojūčiu, jog esame amžini. Juk visi atėjome iš Kūrėjo ir turime savyje amžiną Jo dalį.
Nors visi mes „panašūs į mirtingus gyvūnus“, bet neįmanoma pasiekti aukštesnio už gyvūninį  – „žmogaus“ lygio, nesuteikiant žmogui amžinumo pojūčio. Antraip jis nesugebės išaugti „aukščiau“ keturkojo gyvūno.
Kad gyvūniniame kūne „žmogus“ augtų iki „kalbančiojo“ lygio, jis privalo jaustis amžinas, o Kūrėjas privalo jį aprūpinti tuo vidiniu amžinumo pojūčiu. Juk būtent tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno.
Visas žmogaus vidinis pasaulis sklinda iš pradžioje sąmoningai nesuvokiamo vidinio ryšio su Kūrėju ir amžino egzistavimo pojūčio. Juk tai žmogaus – panašaus į Kūrėją – lygis („Adomas“ reiškia „panašus“).
Visi mūsų sprendimai, siekiai, planai (netgi sprendimas nutraukti gyvybę) kyla iš vidinio pojūčio, jog esame amžini.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kam Dievas sukūrė mirtį?“

„Gyvenimas ir mirtis“

„Kūnas ir siela“

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 20 pamoka )

Trečia dalis (BS straipsnis „Įvadas į knygą „Išmintingojo lūpomis“)

Pasiruošimas pamokai

Pirma dalis („Šamati“, 24 straipsnis)