Pateikti Trečiadienis, gruodžio 2, 2009 dienos įrašai.


Dvasingumo dualumas ir vienovė

Kūrėjas, Realybės suvokimas

Sakoma, kad viskas priklauso nuo noro. Taip pat sakoma, kad viską sukuria Šviesa, o noras – tai tik jos atspaudas.
Kaipgi šitaip? Esmė ta, kad kartais kalbama iš Šviesos, o kartais iš kli pozicijų.
Tačiau nereikia pamiršti, kad visada egzistuoja šis dvilypumas: niekada nekalbame apie Šviesą atskirtą nuo noro ir norą atskirtą nuo Šviesos.
Mes kalbame apie norą, keisdami savo formas, jaučiame Šviesą. Šias formas ir vadiname Šviesa.
Viena forma kitos formos atžvilgiu įvardijama kaip Šviesa prieš kli. Šviesa laikomas ir aukštesnės pakopos kli žemesnės pakopos kli atžvilgiu.
Juk kalbama apie sąlygines savybes. Aukštesnis – labiau duodantis ir todėl vadinamas Šviesa žemesniojo, labiau gaunančiojo, besivadinančiojo indu (kli), atžvilgiu.
Mes pripratome, kad indas turi būti kažkuo panašus į metalinį arba stiklinį, o pripildymas jo viduje – tai Šviesa. Tačiau dvasiniame pasaulyje visai ne taip.
Davimo savybė, esanti indo viduje, vadinama Šviesa. O gavimo savybė – kli.
Visa tai – noro savybės, ir kalbama tik apie jį, apie jo pakilimus ir nusileidimus. Jo aukštesnės formos vadinamos Šviesa, o žemesnės – kli.
Todėl Kūrėjas (Bore) taip ir vadinamas bo-re (ateik ir pamatyk). Juk mes Jį matome savo kli viduje. Davimo forma, atspausta kli viduje, vadinama Šviesa, Kūrėju.
Tai labai svarbios sąvokos, kadangi jos nukreipia mus į teisingą pusę, kad, išmokę teisingai elgtis su savo norais, atskleistume uždangą į dvasinį pasaulį.
Visi jie – tai tik įvairios gavimo arba davimo formos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip rasti Šviesą?“

„Nematoma jėga, neleidžianti sustoti“

„Šviesos jėga“

Komentarų nėra

Akimirka tarp praeities ir ateities

Dvasinis darbas

Dvasinėje plotmėje sprendimai priimami taip, tarsi tam būtų skirta viena vienintelė akimirka.
Į situacija, kurią turiu išspręsti savo dvasiniame kelyje, turiu žvelgti taip, tarsi tai būtų paskutinė akimirka mano gyvenime.
Taip yra todėl, kad situaciją išsprendus greitai ir teisingai, paskui ją seka kita ir t.t. (priklausomai nuo dvasinio kelio grandinėlės).
Materialiajame pasaulyje mes susiję su visu pasauliu, ir mūsų egoizmas ištęsia įvykius ir situacijas, formuodamas mumyse laiko pojūtį. Tačiau dvasinėje plotmėje kiekviena akimirka – vienintelė.
Todėl kai dėl vidinės ir išorinės šviesos susidūrimo susilpnėjęs parcufas iš savo ekrano nusprendžia išstumti Šviesą, – jis nežino, kas su juo atsitiks vėliau, prie kokių naujų būsenų jis priartės…
Jis žino viena: praradęs vienybę su Kūrėju, jis negali ištverti nė akimirkos.
Jis negali ištverti šios būsenos ir negalvoja, kas atsitiks kitą akimirką, – todėl kiekvienas sprendimas, kiekviena būsena dvasinėje plotmėje – tikra.
Turbūt matėte Rugsėjo 11-osios įvykių įrašus, kur žmonės šoka iš degančio dangoraižio.
Kaip žmogus gali taip elgtis, žinodamas, jog neišvengiamai žus? Tačiau tą akimirką jis tegalvoja, kad turi iššokti iš ugnies.
Kitą akimirką, kai jis bus ore, jam bus geriau, nei ugnyje, – ir jis šoka! Ir nekreipia dėmesio, kas bus po akimirkos!
Lygiai taip pat ekranas parcufe žino tik vieną: aš praradau susiliejimą su Kūrėju! Nieko negali būti blogiau! Lai būsiu be Šviesos, tačiau su Kūrėju! – Ir jis išstumia Šviesą!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ką mums reiškia sukurti pasaulį…“

„Prisilietimas pire amžinybės“

„Dvasingumas – greičiau už šviesą“

Komentarų nėra

09-12-02 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Trečia dalis (Materija ir forma kabalos moksle)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

09-12-02 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pasiruošimas pamokai

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Pirma dalis (49 BS laiškas, „Išminties vaisiai“)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra