Pateikti Penktadienis, gruodžio 4, 2009 dienos įrašai.


Kaip ištrūkti iš egoizmo vergovės

Dvasinis darbas

Visa, ką veikiame šiame pasaulyje, automatiškai prisiderina prie mūsų egoistinio noro.
Patys to nesuprasdami, 24 valandas per parą aptarnaujame savo egoizmą.
Mums atrodo, kad savo malonumui praleidome kažkiek laiko, tačiau iš tikrųjų visą šį laiką dirbome egoizmui, tik nesąmoningai.
Vienintelė galimybė tai pakeisti – visomis priemonėmis sau įteigti dvasinio vystymosi svarbą kaip priedą prie taško širdyje, kuris mums duotas iš aukščiau.
Ši mintis nuolatos turi kirbėti galvoje, kad visą laiką tikrinčiau, ar visi mano veiksmai skirti tam.
Tavo siekių kryptį nulemia reikšmės ir svarbos suvokimas. Galbūt neturi tam gabumų, bet ar pabandei?
Ar sukūrei aplinką, palaikymą – tai, kas nuolatos tau primintų tikslo svarbą? Nes jei to nepadarei, tavo gyvenimas prabėgs be rezultatų.
Vien tik dalyvavimas pamokoje, grupėje dar nieko neįrodo.
Svarbiausia netapti storais ir tingiais sirgaliais, kurie vadina save sporto mėgėjais, nors veiksmą aikštėje stebi tik iš tribūnų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip pajusti savo egoizmą?“

„Kaip egoistus paversti altruistais?“

„Iki dvasinio pasaulio tik vienas žingsnis“

Komentarų nėra

Tik žmogus gali pajausti Kūrėją

Dvasinis darbas

Žmogus pradeda savo kelią kaip mažas gyvūnas, kuris tejaučia, gera jam ar bloga. Taip jis pajunta Šviesą kli – savo nore.
Tačiau pamažu jame atsiskleidžia rešimot (informaciniai duomenys), kurie, be analizės „gera-bloga“, priartina jį prie papildomos analizės „tiesa-melas“.
Gera-bloga tai natūralus kūrinijos pojūtis. Bet koks kūrinys reaguoja į gerą arba blogą poveikį: susitraukia arba plečiasi – kaip negyvoji gamta, išsiskleidžia ar susiskleidžia – kaip žiedas, gyvena ir miršta – kaip gyvūnas. Tai natūrali medžiagos reakcija į šviesą ar jos nebuvimą.
Kai kūrinija atskleidžia, jog priklauso nuo aplinkos ir ima su ja sieti pojūtį gera-bloga, tai joje ir kyla šis papildomas pojūtis: tiesa-melas.
Kūrinyje gimsta du skirtingi būdai (analizės), leidžiantys vertinti jo būseną, kuri priklauso:
– nuo aplinkos,
– nuo jo asmeniškai.
Tiesą-melą vertiname atsižvelgdami į visuomenės gerovę, o gera-bloga (saldu-kartu) – atsižvelgdami į savo gerovę.
Aiškinantis tarp vidinio ir išorinio noro (kli) mumyse vystosi „žmogus“, Adomas, kuris panašus į Kūrėją.
Žmogus nuo gyvūno mumyse skiriasi tuo, kad savo pojūčiais iškyla į „išorę“, į supančią jį visuomenę.
Žmogus tas, kuris sugeba pajausti Kūrėją, kažką aukštesnio – tai, kas ne jo kūne, o visuomenė, aplinka ar Kūrėjas yra vienas ir tas pats.
Nes egoizmui vienodai nerūpi tai, kas yra išorėje.
Kažko išorinio jutimas lyginant su savęs jautimu atskiria dvasinį vystymąsi nuo žemiškojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

„Piramidė“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Komentarų nėra

09-12-04 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 14d. )

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Trečia dalis (Kabala ir filosofija)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

09-12-04 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pasiruošimas pamokai ir pirma dalis

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra