Klausimas: Kodėl gerai jausdamas kitų norus vis tiek galvoju apie save? Kaip man išspręsti šį konfliktą?
Atsakymas: Tu galvoji apie kitus, nes nori juos išnaudoti savo naudai. Suprantama, kad jauti juos ir trokšti dar labiau jausti.
Juk norėdamas ką nors apgauti, būtinai turiu pajausti ir suprasti tą žmogų, turiu būti geru psichologu, galinčiu prasiskverbti į jo mintis ir širdį, kad sužinočiau, kaip žaisti, idant patenkinčiau savo interesus.
Pats savaime kitų jautimas dar nieko nereiškia. Svarbiausia – kas tau svarbiau: jo troškimai ar tavo.
Pradžioje sakoma: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad darytų tau“ – tai reiškia, kad neieškai, kaip išnaudoti jį savo reikmėms.
Kitame etape sakoma: „Pamilk artimą, kaip save patį“. Ką reiškia „kaip save“? Pusė man ir pusė jam? Ne! Taip, kaip tu mylėtum tik save, taip dabar turi mylėti tik artimą.
O save tu dabar priimi taip, kaip anksčiau priimdavai artimą, norėdamas jį išnaudoti. Dabar tu ieškai, kaip išnaudoti save tam, kad tarnautum artimui.
Jūs keičiatės vietomis: jis stoja į tavo vietą, o tu – į jo! Jis tau tampa svarbesnis už tave patį. Tai ir reiškia duoti.
Mūsų pasaulyje tik vienas – motinos ir vaiko – pavyzdys šitai iliustruoja. Ėmęs taip jausti kitus, tu pajunti savo sielą – juk ji visa susideda iš norų tavo išorėje, juose tu ir jauti savo Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mylėk artimą“ – be jokių išlygų!“

„Mylėk visus kaip savo vaikus“

„Pakilti virš savo egoizmo“

Kad pereitum iš vienos formos į kitą, pirmiausia reikia visiškai atsisakyti ankstesnių norų.
Ir tik po to galima nuspręsti, kaip naujai juos naudoti.
Kaip girtuoklis Rabašo pateiktame pavyzdyje: iš pradžių jis turi visiškai mesti gerti ir tik po to gali nusistatyti naują normą.
Dvasiniame pasaulyje kiekviena nauja pakopa kuriama iš naujo, nuo nulio.
Kabalistas Šimonas, knygos Zohar autorius, prieš pakildamas į pačią aukščiausią visiškai ištaisytos būsenos pakopą, nukrito iki būsenos „turgaus prekeivis Šimonas“.
Tai dėsnis: „Pakilimo aukštis lygus kritimo gyliui“ ir be tokio požiūrio į dvasingumą mums nesiseks.
Todėl negalima traukti praeities balasto sau iš paskos. Visuomet reikia viską „švariai“ ištrinti ir kurti naują santykį.
O jeigu paliekame kažką iš praeities, tai nauja nebus nauja, ir mums sėkmės nematyti.
Mūsų pasaulyje tai nepasireiškia aiškiai ir todėl atrodo, kad galima kurti kažką nauja ant seno pagrindo, bet ir čia, mūsų medžiagoje veikia tas pats dėsnis, ir mes patiriame nesėkmę, tik nežinome to priežasčių.
Viskas turi prasidėti nuo naujos pakopos, naujo santykio, kad nebūtų jokio ryšio su tuo, kas buvo anksčiau.
Jeigu šio principo neįsisavinsime dvasiniame kelyje, tai laikas prabėgs veltui.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Akimirka tarp praeities ir ateities“

„Viliojanti kelionė į sielos gelmes“

„Kliūtys ar pagalba kelyje?“

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 23 pamoka )

Trečia dalis (Kabalos charakteris, 1 pamoka)

Pasiruošimas pamokai

Pirma dalis (Rabašas, 7 straipsnis, 1984 m.)