Kad pereitum iš vienos formos į kitą, pirmiausia reikia visiškai atsisakyti ankstesnių norų.
Ir tik po to galima nuspręsti, kaip naujai juos naudoti.
Kaip girtuoklis Rabašo pateiktame pavyzdyje: iš pradžių jis turi visiškai mesti gerti ir tik po to gali nusistatyti naują normą.
Dvasiniame pasaulyje kiekviena nauja pakopa kuriama iš naujo, nuo nulio.
Kabalistas Šimonas, knygos Zohar autorius, prieš pakildamas į pačią aukščiausią visiškai ištaisytos būsenos pakopą, nukrito iki būsenos „turgaus prekeivis Šimonas“.
Tai dėsnis: „Pakilimo aukštis lygus kritimo gyliui“ ir be tokio požiūrio į dvasingumą mums nesiseks.
Todėl negalima traukti praeities balasto sau iš paskos. Visuomet reikia viską „švariai“ ištrinti ir kurti naują santykį.
O jeigu paliekame kažką iš praeities, tai nauja nebus nauja, ir mums sėkmės nematyti.
Mūsų pasaulyje tai nepasireiškia aiškiai ir todėl atrodo, kad galima kurti kažką nauja ant seno pagrindo, bet ir čia, mūsų medžiagoje veikia tas pats dėsnis, ir mes patiriame nesėkmę, tik nežinome to priežasčių.
Viskas turi prasidėti nuo naujos pakopos, naujo santykio, kad nebūtų jokio ryšio su tuo, kas buvo anksčiau.
Jeigu šio principo neįsisavinsime dvasiniame kelyje, tai laikas prabėgs veltui.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Akimirka tarp praeities ir ateities“

„Viliojanti kelionė į sielos gelmes“

„Kliūtys ar pagalba kelyje?“