Ant gėrio vandenyno bangų

2009-12-14

Išsivystęs žmogus pasiruošęs ilgai ir daug kentėti, kad pasiektų didį tikslą, reikalaujantį daug pastangų ir laiko jam pasiekti.
Tai ir nusako žmogaus išsivystymo lygį – kiek jėgų ir laiko jis pasiruošęs paaukoti, kad pelnytų atlygį, nes sugeba įsivaizduoti to vertą tikslą.
Mūsų pasaulyje mes matome žmonių, gyvenančių atsitiktiniais uždarbiais. Ryte jie išeina iš namų, suranda kažkokį darbą, užsidirba šiandien prasimaitinti ir sugrįžta į namus.
Kažkada turėjau kaimyną, kuris sakydavo: „Šiandienai aš turiu 50 šekelių ir užtenka, visa šeima važiuojame prie jūros. Sumuštiniams mums užteks visai dienai, galime ilsėtis.“
Aš stebėdavausi: „O kaip gi rytoj?!“ O jis atsakydavo: „Juk šiandien turime!“ Štai koks požiūris į gyvenimą.
O kitas išeina iš namų labai susirūpinęs. Klausi jo: „Ar kažkas atsitiko? Gal neturi kuo šeimos pamaitinti?“ – „Na, ne, viskas tvarkoje“.
„Tai kokia problema?“ Ir tada jis pradeda pasakoti tau apie „pasaulines“ problemas arba apie sunkumus, kurie galbūt iškils po kelerių metų.
O jeigu jam pasiūlysi pailsėti su šeima prie jūros, jis ir ten negalės atsikratyti savo minčių.
Kuo labiau žmogus išsivystęs, tuo platesnis jo rūpesčių ratas. Kuo didesnis jo tikslas, tuo stipriau ir ilgiau jis pasiruošęs kentėti, kad jį pasiektų.
Taip pat ir su dvasiniu tikslu: pasiekia jį tik tas, kuris yra šiame kelyje ir nepaisydamas savo paties kritikos ir prieštaravimų, pasiruošęs skirti jėgas ir laukti metų metus… nes tikslas aukštesnis už visą jo gyvenimą.
Viena, ko reikia žmogui, tai suvokimas, jog eina į tą tikslą, ir nesvarbu, kada jį pasieks: tuojau pat ar po labai ilgo laiko. Jei pajusime tai – vadinasi, ištaisėme savo kelim.
Jeigu noriu atskleisti davimo savybę – neklausinėju apie atlygį.
Noriu pajusti, kad nieko, išskyrus tikslą, nereikalauju, ir man nesvarbu, kada jį pasieksiu – kad ir niekada. Ir tai rodo, kad aš jau jame!
Taip žmogus įžengia į dvasinį pasaulį, į tobulybę ir jaučiasi paniręs į gėrio vandenyną.